2025 m. KINO PAVASARIO pradžia – LNDT
Jubiliejinis trisdešimtasis KINO PAVASARIS kovo 7 d. startuoja neįprastoje ir netikėtoje vietoje – LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (LNDT)
Repertuaras - Kinopavasaris
Startinė abonementų ir bilietų akcija:
Bilietai - Kinopavasaris
Daug seansų ir tik geri filmai atidarys festivalį, bet išsiskiria du tikri atidarymo filmai. Pirmą čia paminėsiu pačio pirmo festivalio 1995 metais atidarymo filmą prancūziškąjį
„PONT NEUF MEILUŽIAI“.
Tai neeilinis filmas kino istorijoje ir neeilinis savo sukūrimo aplinkybėmis. Meilužių autorius LEOS CARAX (Alexandre’as Dupontas, g. 1960) po ryškaus debiuto pilno metražo vaidybinėmis juostomis „Vaikinas sutinka merginą“ (1984) ir „Blogas kraujas“ (1986) jaunasis kino režisierius ir scenaristas ne tik pripažįstamas kaip „naujojo romantizmo“ stiliaus lyderis, bet ir gauna „enfant terrible“ (blogas vaikas) pravardę. Buvo tada ir dabar išlieka viena paslaptingiausių figūrų Prancūzijos kine, kurio retai sukuriamų filmų labai laukiama. Ir vis dėlto, 1995 m pirmąjam „Kino pavasariui“ pavyko prisikviesti drąsiai pavadinčiau kino genijumi LEOS CARAX į atidarymo filmą „Les amants du Point Neuf“. Asmeniškai manau, kad padėjo, jog buvusi Šarūno Barto žmona ir kino mūza Jekaterina Golubeva persikėlė į Prancūziją ir tapo… Leos Caraxo žmona ir naująja mūza
Kai matau, kaip kino žiūrovai veržiasi į sales pamatyti dažnus mūsų kino festivaliuose pramcūzų filmus, kuriuose vaidina viena ryškiausių dabarties žvaigždžių JULLIETE BINOCHE, mintyse nusišypsau. Jos dabartiniai vaidmenys – puikios profesionalės darbai. Bet kaip jos vaidyba gali atrodyti, ryškiai galima pamatyti ir būti pakerėti minimuose trijuose Karakso filmuose! Deja, komplikacijos, kuriant „PONT NEUF MEILUŽIUS“, matyt negalėjo neatsiliepti režisieriaus psichinei būsenai. Išsiskyrė su savo gyvenimo drauge ir mūza Julliet, kurią bendradarbiavimas su LEOS CARAX iškėlė į prancūzų kino žvaigždžių aukščiausiąją lygą.
Kitą savo kūrybos mūzą, originalaus veido DENIS LAVANT, Leos Carax surado bestovintį bedarbių eilėje. Nuo 1984 m. Deni nusifilmavo visuose Karakso filmuose, išskyrus menkiausiai pavykusį „POLA X“.
Pavydžiu tiems, kurie pirmą kartą žiūrės „PONT NEUF MEILUŽIAI“. Patirs nenusakomą įtaigumo, natūralumo, efektingumo ir daugelį kitokių jausmus. Tie, kurie kino salėje grįž į prisiminimus senai matyto filmo, apturės taip pat daug džiaugsmo. Prisiminkime…
Seniausias Paryžiaus tiltas, paradoksaliai pavadintas Pont Neuf (Naujuoju tiltu). Tiltas uždarytas, vyksta remonto darbai. Tačiau toje uždaroje, atskirtoje nuo viso miesto keistoje erdvėje gyvena žmonės. Bėgantys nuo savęs ar nuo visuomenės. Ten ir susitinka Alekas, klošaras, kartais rengiantis ugnies pasirodymus gatvėje, ir Mišelė, ankanti dailininkė iš pasiturinčios šeimos. Prasideda jų meilės istorija. Graži, žiauri, poetiška, kupina skausmo, kančios, vienatvės, nevilties ir tikėjimo, kad vis dėl to viskas baigsis gerai.
„PONT NEUF MEILUŽIAI“ buvo filmuojami neįtikėtinai sudėtingomis aplinkybėmis. Prancūzijos Pietuose teko pastatyti tikslią tilto ir viso jo rajono kopiją, nes užsitęsus filmavimui tikrasis tilto remontas baigėsi. Taip išaugus filmo biudžetui, kelis kartus bankrutavo ir keitėsi filmo prodiuseriai. Pagrindinis aktorius D. Lavant susilaužė koją. Kai po trijų metų filmas pagaliau pasiekė kino ekranus, jį ištiko komercinė nesėkmė.
Panašu, kad nesistengiantis būti buitiškai įtikinamas vienas brangiausių filmų Prancūzijos kino istorijoje – tarsi žolės prisirūkius darytas. Ir poveikis irgi labai keistas. Ir aktorių meistrystė, ir tuomet, 1991-aisiais, meilės istorijai gana nelauktas raiškus sąšlavynų, griuvėsių, “buvusių žmonių” gyvenviečių fonas stipriai susilieja į vienumą.
„Mano pasaulis“ – visada chaosas, idėjos, vaizdiniai, atsirandantys nežinia iš kur, kodėl ir kada. Aš nebetikiu kinu taip, kaip kažkada tikėjau. Filmai nekeičia pasaulio. Bet aš vis dar tikiu, kad jie gali pakeisti „mūsų pasaulį“ – taip, kaip mes jį suvokiame, kaip kovojame už jį arba prieš jį“, – sako L. Caraxas.
Sudsidomėjusiems siūlau paskaitinėti žurnale „KINAS“ LEOS CARAX kūrybos analizę:
https://www.zurnalaskinas.lt/is-arciau/2015-03-01/Tiltas-jungiantis-vietas-ir-zmones
Įspūdingiausia filmo scena:
Jei pirmąjį KINO PAVASARĮ atidarė prancūziškas šedevras, tai trisdešimtąjį – latviškasis! Kaimyninis…
Gints Zilbalodis „POTVYNIS“ (Straume; Flow)
Dviem „Oskarams“ nominuota, Europos kino akademijos apdovanojimu ir pirmuoju Baltijos šalyse „Auksiniu gaubliu“ už geriausią animaciją apdovanotas animacinis filmas.
Geresnio filmo jubiliejiniam „Kino pavasariui“ ir nesugalvosi! Pirmą kartą Baltijos šalių istorijoje braliukų latvių animacinis „POTVYNIS“ pretenduoja į 2 Oskarus (trečias animacinis filmas kino istorijoje, nominuotas geriausio tarptautinio filmo kategorijoje!), iš kurių vienas (geriausias metų animacinis filmas), neabejoju bus ir įteiktas GINTS’ui ZILBOLODS’iui. „POTVYNIS“ jau turi geriausio Europos animacinio filmo bei Auksinio gaublio apdovanojimus. Ir filmas nėra skirtas tik vaikams. Tėvai ar pavieniai suaugusieji atvykę pamatyti filmą, patirs didžiulį malonumą.
Manau, filmo unikalumas toks, jog atrodo lyg kino kamera fiksuoja dokumentinį kiną – ji artėja ar nutolsta nuo filmuojamo objekto, sukiojasi. Paprastai animaciniai kūriniai būna tarsi plokšti ir tik paveikslo rėmuose vyksta veiksmas. Čia gi, nuolat natūra kinta. Animavimo technika, spalvingumas aukščiausio lygio!
Bekalbiame, bet puikaus garso takelio lydimame filme dėmesys koncentruojasi į mažą kačiuką. Jis bei pulkelis naminių šunų kažkokiu būdu atsiduria miško tankmėje, kurioje yra apleista, nebegyvenama trobelė. Šios kieme puikuojasi didžiulės išdrožtos katino, meškos ir dar kitų gyvūnų skulptūros. Katinėlis nuolat turi skuosti nuo pavojų, o jo gailus miaukimas primena „HELP“…
Netikėtai visus užklumpa galingas potvynis. Visiškas fakto netikėtumas neabejotinai apeliuoja į aktualiausią dabarties Žemės problemą – klimato kaitą. Ar rodomiems gyvūnams, visų pirma kačiukui, atplauks gelbėjantis NOJAUS laivas? To nepasakosiu. Bet matytų gyvūnijos pasaulio TV laidose žvėrių, tokių kaip lemūras, kapibara, kurių nėra mūsų miškuose, draugija rodo, jog „POTVYNIS“ apima platųjį pasaulį.
Labai gražiai, su jaučiama meile parodomas herojų bendradarbiavimas, draugystė. Nors jie tokie skirtingi…
POTVYNIS – ne tik labai gražus ir nuotykių pilnas filmas, jame yra ir gili ištarmė apie galimas katastrofas, žmonių sukeltas pasekmes skirtingiems planetos gyventojams (juos galime suprasti metaforiškai). Ir gręsiant gyvybei – gebėjimą susivienyti ir padėti vieni kitiems. Režisierius siūlo viltingą žvilgsnį…
Tai antras GINTS ZILBALODIS filmas (pirmas – „AWAY“). Jis yra tikras autorinio kino atstovas – rašo, režisuoja, prodiusuoja, animuoja, net muziką komponuoja pats savo mažoje studijoje. Kuria grožiu, gyliu ir paveikumu prilygstančią animaciją didžiausioms pasaulio studijoms. Sakoma, kad nupiešti vandenį ir tamsą animacijoje sunkiausia, tačiau Zilbalodžio kuriamas pasaulis, net jei kartais ir pikseliuotas, yra neįtikėtinai gyvas. O laikas ir stichijos, gyvūnų išraiškos, gestai, emocijos ir išlikimo instinktai čia perteikti itin tiksliai.
Žinoma, latviui pasisekė, kad gavo 400 000 € iš Europos finansavimo fondo „Eurimages“. Filmas sukurtas 3D kompiuterinės grafikos programa „Blender“. Buvo kuriamas 4,5 metus. Kūrėjai įrašė rodomų gyvūnų balsus bei ėmė juos iš garso bibliotekų. Katytės miauksėjimas, kuris man vis girdėjosi kaip prašymas „HELP“, gautas įrašant 7 kačių miauksėjimą. Įdomu, kad kapibaros balsas buvo įrašomas pas jų veisėją zooparke. Tačiau garsai buvo tokie aktyvūs, o filmo kapibara tokia mieguista, kad teko imti balso paslaugą iš kito gyvūno – mažo kupranugario .
Treileris: Straume - Flow Trailer | IMDb
Seansai: Potvynis - Kinopavasaris
Pradėsiu kalbą apie filmų programą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuo nemariosios klaisikos pavyzdžių.
Robertas Wiene „DAKTARO KALIGARIO KABINETAS“ (1920 m.)
„Daktaro Kaligario kabinetas“ išskirtiniams kino šedevrams priskiriamas tiek dėl vizualinio išraiškingumo, tiek dėl komplikuoto alegorinio pasakojimo ir iki šiol laikomas meniškumo etalonu kino industrijoje. Manoma, kad režisierius Robertas Wiene šiuo kūriniu pavaizdavo tarp vokiečių intelektualų plitusias Vakarų saulėlydžio nuotaikas ir tuometį ekonominį stresą, kėlusį nerimą visuomenėje.
Dažnai vadinamas pirmuoju tikru siaubo filmu. Siurrealistiškos mizanscenos to meto žiūrovus kėlė į psichiškai nestabilią pasąmonę. Tai bene geriausias vokiečių ekspresionizmo kūrinys.
Filmas išsiskiria anksčiau nematytais kinematografiniais motyvais ir elementais. Dėl prasto finansavimo filmas kurtas be reikiamų statybinių medžiagų, dekoracijos tapytos ant drobės, tačiau technologiniai eksperimentai sukuria nematytą, išraiškingą visumą.
Filmas tapo atspirties tašku daugybei legendinių kūrėjų, pavyzdžiui, Alfredui Hitchcockui, Davidui Fincheriui ir kitiems. Šiais laikais vis daugėja filmo demonstravimo versijų, kuriose atsisakoma vokiškų titrų ir pasirenkama gyvai atliekama muzika. Taip bus iš šiemečiame „Kino pavasaryje“.
Muzikinį foną teatro salėje kurs garsi Lietuvoje nepriklausomojo rock ir neopsichodelinio roko grupė „Garbanotas“. Įsikūrusi 2008 m. grupė vadinos „Garbanotas bosistas“. Pavadinimą sutrumpino 2018 metais. Aš gyvuose grupės koncertuose dažnai pajusdavau „Pink flioyd“ sąskambius. Nenuosrtabu, grupė akivaizdžiai stengiasi ieškoti meniško priėjimo prie muzikos.
„Garbanoto“ vokalištas ŠARŪNAS JONEIKIS sako, kad „filmo šviesa, dailė yra neįtikėtinai graži. Kol kas kiekvienas grupės narys filmą žiūri ir ruošiasi atskirai, dalijasi mintimis, bando įsivaizduoti tam tikrus fragmentus. Norime padėti sustiprinti filmą, leisti suskambėti jo vizualumui, o garsais – pridėti nuotaikų“.
Nors, atrodytų, filmas – seniena. Bet patikėkite, žiūroisi puikiausiai ir įtraukiančiai.
Filmo gyvi kadrai:
Seansas: https://kinopavasaris.lt/filmai/daktaro-kaligario-kabinetas-x-garbanotas/
Tenosuke Kinugasa „BEPROTYBĖS PUSLAPIS“ (1926 m.)
Beveik prieš šimtmetį japonų kino režisierius pralenkė laiką. Jis sukūrė tokį avangardinį kiną, kokių Japonijoje tuomet nebuvo. Buvo rodomi ir mėgiami tradiciniai japoniški suprantamų ir tradicinių siužetų kino filmai. Užsienietiški filmai buvo kur kas mažiau populiarūs ir demonstruojami specialiuose kino teatruose. Būtent juose ir teko demonstruoti „BEPROTYBĖS PUSLAPĮ“. Filmo veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje įsidarbina pacientės vyras, buvęs jūrininkas. Jo tikslas išvaduoti žmoną iš gydyklos, panašios į kalėjimą. Kaip jam tai pavyks ir ar išviso pavyks, matysime.
Filmavimas vykos sudėtingai. Režisieriui Kinugasai, jis ir filmo prodiuseris, trūko piningų, todėl gana žinomi anų laikų Japonijos aktoriai nakvojo mėnesį, kol buvo filmuojama tiesiog studijoje. Bagotesni už savus pinigus – viešbutyje. Dirbo artistai visus pagalbinius darbus. Kadangi prie avangardo japonai nebuvo pratę, filmo demonstravimo metu gyvai balsu būdavo komentuojamos rodomos situacijos, grojo pianistas-taperis. Ilgą laiką buvo galvojama, jog filmo vienintelis scenaristas yra YASUNARI KAWABATA, kuriam 1968 m. įteikta Nobelio literatūros premija, sulaukus 69-ių. Deja, 1972 m. jis rastas savo namuose apsinuodijęs smalkėmis. Iki šiol neišaiškinta ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas apsvaigus nuo alkoholio.
Komplikuotas ir filmo likimas. II pas karo metu bombardavimo rezultate, buvo sunaikintos visos filmo kopijos. Bet taip manyta iki 1972 m., kai pats režisierius surado vieną kopiją savo namų sandėliuke. Jis filmą patobulino, iškirpdamas kai kurias scenas, o svarbiausia – visiškai atsisakydamas buvusių paaiškinamųjų titrų. Manė, kad filmas bus dar labiau avangardiškas. Tačiau matysite, jog šiuolaikiniam žiūrovui filmo ribos tarp realybės ir beprotybės tapo suprantamas tik apytikriai…
Neabejoju, kad daugiau kaip 50% seanso vertės lems garsaus dj Manfredo Bajelio ir mušamųjų virtuozo Marijaus Aleksos, susijungusių į dueta „SANTAKA“ gyvas filmo įgarsinimas.
Pasak M. Bajelio, prie jų prisijungs fleitistas, garso menininkas ir manipuliatorius Kristupas Gikas, o užuot vien tik įgarsinę filmą, kūrėjai papasakos ir savo istoriją.
„Filmą įgarsinimui rinkomės tiesiog klausydami savo muzikos. Pirmosios „Beprotybės puslapio“ minutės atrodo kaip mūsų svajonių video klipas. Paskui jau sekė kiti niuansai – esame dideli klasikinio japonų kino mėgėjai, ne kartą esame viešai sakę, kad japonų tradicinė Gagaku muzika „Santakai“ yra padariusi labai didelę įtaką. Na, ir galiausiai kažkada teko girdėti, kad „Beprotybės puslapis“ – vienas mėgstamiausių Bjork filmų“, – pasakoja M. Bajelis.
Treileris su panašia į SANTAKĄ, muzika:
Jean Epstein AŠERIO NAMŲ GRIŪTIS (1928 m.)
Trumpo Edgaro Alano Po pasakojimo ekranizacija. Scenarijų kartu su Lenkijoje gimusiu prancūzų režisieriumi Žanu Epšteinu parašė pats detektyvų rašytojas bei Luisas Bunuelis. Tai būta tik antras filmas Bunuelio karjeroje – iki tol jis tik dirbo to paties Epšteino ankstesniame filme asistentu. Įdomu, kad pradėjus kurti filmą, Bunuelis pasitraukė iš komandos dėl nesutarimų su režisieriumi. Ginčo esmė, jog Edgaro Alano Po pasakojime, namo šeimininkas Roderikas Ašeris (filme įsimintino žvilgsnio aktorius) ir Medelain yra dvynukai ir jų incestinis meilės ryšys lemia Ašerio giminės pabaigą. Epšteinas nutarė „neutralizuoti“ problemą, padarydamas herojus vyru ir žmona, su kuo negalėjo taikstyti Bunuelis. Taip ir liko neaišku, kiek Bunuelio įdėjų panaudota filme.
Kaip bebūtų, filme talentingai sukurta grėsminga atmosfera, siurrealistinė aplinka, siaubinga nuojauta. Tam naudotas sulėtintas vaizdas, audros šėlsmas net namo viduje. „Ašerio namų griūtis“ priskiriamas prie ryškiausių to meto eksperimentinio kino pavyzdžių.
Filmas turėjo gąsdinti tuomečius filmų žiūrovus. Taip, kaip filmo pradžioje vien paminėjimas Ašerio namų, gąsdina kaimiečius. Neabejoju, kad mistinė istorija apie manijos nutapyti sunkiai sergančią gražuolę žmoną Medelain, paveikslo atgijimą, kai mylimoji miršta bei jos prisikėlimą iš karsto varė siaubą žiūrovui. Tačiau praėjus šimtmečiui dabarties žiūrovui grėsmingi vaizdai taps žavia egzotika.
Išskirtinį šį seansą padaro olandų minimalistinio kompozitoriaus, gyvenančio Brukline, JOZEF VAN WISSEM garso takelis. Kompozitorius yra išskirtinis, kad groja senoviniu instrumentu liutnia. Štai, kaip skamba jo liutnia bendradarbiaujant su Jim Jarmush:
Halfdan Ullman Tondel „ARMANDAS“
Geriausiu debiutiniu filmu, renkamu iš visų Kanų festivalio programų, tapo šis norvegų režisieriaus Halfdano Ullmano Tondelio filmas iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Ovacijos Kanuose truko maksimaliai leidžiamas 7 minutes, kai jas nutraukia baigti salės garsiakalbiai.
Į mokyklą, kurioje ir vyksta visas veiksmas, pakviečiama dviejų pirmokėlių tėvai dėl nederamo vaikų elgesio. Vaizdine kalba tas elgesys neparodomas, todėl tenka laukti, kol giminystės ryšiais siejamus atskirų šeimų tėvams bus paaiškinta. Situacija neordinari ir neįprasta šešiamečiams. Neišduosiu, kas įtariama, kad nenaikinčiau sužinojimo iš ekrano įdomumą. Tyrimas neišeis už mokyklos sienų.
Greitai pamatysime, jog dėmesys nukreipiamas į vieniša motina likusią Elizabet. Gal ne iš karto, nes trukdo labai jau į akis krentantys masyvūs auskarai, bet būtinai atpažinsime, jog gražioji mama – aktorė RENATE REINSVE. Tai ši žavi aktorė buvo populiariausiu 2022 m. Kino pavasarop filmu išrinktu Joahimo Triero „BLOGIAUSIAS PASAULYJE ŽMOGUS“ žvaigžde. Filmas po festivalio dar ilgai sukosi kino teatrų repertuare. Kai jos Elizabet diskusijoje kaltinama kaip bloga mama, prisiminiau lietuvaičių skundus prieš keletą metų dėl Norvegijos vaikų apsaugos tarnybų, atsieit, savivaliavimo. Nors atrodė, jog mano asociacija čia netinkama, bet filmo finalinėje dalyje veiks ir ji šioje mokykloje.
Matosi, kad debiutantas Tondelis nenorėjo vien tik likti būdingame skandinavų filmams psichologiniame aiškinimęsi, o papildo siužetą arthousiniais užmojais sugalvodamas performatyvias scenas. Būtent taip, imituojant kūnų avangardinį šokį, manau, apeliuojama į šią tarnyba, kai ji atakuoja Elizabet. Bet galima tą keistoką pagal filmo žanrą sceną ir kitaip suvokti… Tačiau psichodelinė scena gavosi įspūdinga. Puikiai pritaikyta prie to ir nerimastinga elektroninio pagrindo muzika.
Filmas baigiasi, sakyčiau, filosofiniu ir taikliu Elizabet situacijos apibūdinimu: „iš šalies pažiūrėjus – koks chaosas! Ir jei žiūrėsi giliau – taip pat nieko gero.O jei žiūrėsi ne per ilgai ir ne per greitai – viskas pas mus gerai!“
Labai rekomenduočiau nepražiopsoti šio filmo. Jis vėl bus tarp geriausių šiemetinio „Kino pavasario“ filmų. Taip ir turi būti – juk Halfdan Ullman Tondel didžiojo Ingmaro Bergmano ir jo mūzos Liv Ullmann anūkas!
Seansas ir treileris: Armandas - Kinopavasaris
Pablo Larrain „MARIJA KALAS“
Man filmas – antras įsitraukimas į komplikuotą operos žvaigždės MARIJOS KALAS gyvenimą, karjerą, likimą. Jo sudėtingumą jau vien parodo, kad ši XX a. vokalinio meno megažvaigždė mirė 53-jų, 1977 metais. Jos sudėtingus biografinius momentus puikiai atskleidė prieš 20 metų sukurtas žymaus lietuvių teatro režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis “Meistriškumo pamoka”, kurio esmė, pagrindas ir pasisekimas yra aktorė, rašytoja ir, drįsiu pavadinti, kinomanė (ji ankstesniuose „Kino pavasariuose“ pasižūrėdavo tiek filmų, jog mažai kas prilygo!) NIJOLĖ NARMONTAITĖ. Tai vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje. Matau, jog paskutinės spektaklio gastrolės buvo 2023 m ir neabejoju, jog dar bus retkarčiais rodomas – tikrai puiki pagarbos duoklė genialiai daininkei.
Čilės režisierius PABLO LARRAIN baigė savo biografinių filmų trilogiją apie garsias moteris (buvusi pirmoji JAV ponia Jackie Kennedy (filmas „Jackie“), princesę Dianą (filmas „Spencer“)) būtent kūriniu apie Marijos Kalas paskutinę gyvenimo savaitę. Visuose trijuose vaidino pripažintos kino žvaigždės – Natalie Portman, Kristen Stewart ir Angelina Jolie. Nemažai kritikų teigia, kad pasakojimas apie Mariją silpniausias trilogijoje. Teigiama, kad filmas per daug teatrališkas (Angelina Jolie yra padariusi didelę pauzę kino mkarjeroje ir vaidindavo teatre), neturintis stiprios dramaturgijos, o panašesnis į koncertinių numerių siužetiniu ir vaizdų apipinimu, Angelina panašėja į skulptūrą.
Ir išties, bent pusė filmo skirta parodyti iškiliosios operos divos pasipūtimą, inoringumą, ignoravimą artimųjų nuomonės, užsispyrėliškus norus susigrąžinti, kas prarasta bei kitas charakterio nuodėmes pademonstruoti. Tik filmui persiritus per pusiaują, rasime jautrių, jaudinančių detalių. Tačiau mano įsitikinimu, povyzos ir pasipūtimo vyravimas ekraninės Marijos Kalas kasdienybėje, neatskleidžiant gal būt įvairesnių jos bruožų, gali sumenkinti filmą.
Jau pirmose filmo kadruose, kai Angelinos Jolie veido grožis persipina su dokumentiniais dainininkės kadrais, išgirstame Marijos Kalas balsą. Ir jis pakerės toli gražu ne vien prisiekusius operos meno išpažintojus. Kai tenka pabuvoti mūsų Operos ir baleto teatre, nesunku patirti, kad primadonos deda pastangas, kad tiksliai atliktu reikiamas arijas ir pan. Ir t.t. Pastatytas balsas ir vibruoja ir kartais nemaloniai aukštos natos nuskamba. O čia – absoliučiai natūralus operinis balsas, nejaučiant pastangų ar kitokių nevisuomet ausiai maloniausių sąskambių. Tuo ir skiriasi pasaulinė žvaigždė nuo regioninių. Kaip ir krepšinyje, kine, tenise ir visur kitur. Girdimi Marijos Kalas įrašai gali sukelti tik vieną jausmą – didelį malonumą. Jau vien tas skatina rekomenduoti pamatyti filmą ir atleisti kai kuriuos siužeto vienodumus.
Pablo Larrainas matė Marijos Kalas vaidmenyje tik ANGELINA JOLIE. Ir tik ją. Jis atsisakė pradėti filmo kūrimą, kol nebuvo aktorės sutikimo vaidmeniui. Žiūrėdamas į gražų Angelinos veidą, abejojau, ar nesikerta operos divos įvaizdis su dirbtinai paputlintomis Holivudo žvaigždės lūpomis ir ypač aktoirės laibumu. (Gi žinome, kad tuo metu ir vėliau, kai klestėjo stipraus balso primadonos, jos turėjo ir drūtus stotus). Bet filmo panbaigoje vėl parodžius dokumentinius kadrus, turėjau pripažinti, kad Angelina turi panašumo ne vien figūroje, bet ir iš veido. Na vienos, kiek ilgesnė nosytė, kitos kiek putlesnės lūpytės. Viskas gerai!
Dar įdomybė, kad kai kurie apžvalgininkai įsijautė į faktą, kad Angelina besiruošdama vaidmeniui net 7 mėnesius mokėsi operinio dainavimo, nes pati norėjo įdainuoti arijas. Taip, viskas, kas skamba iš ekrano įdainavo Angelina Jolie – didesnės nesąmonės nesugalvosi!! Esu tikras, kad ji mokėsi taip išsižioti (gal ir su leidžiamu garsu aikštelėje, kas žino?), jog atrodytų, kad ariją ji tikrai dainuoja. Ir tai iš tikrųjų yra – kai Marijos Kalas įkūnytoja imituoja dainavimą, atrodo, kad ji išties dainuoja. Rodomas aktorės profesionalumas ruošiantis. Paskutinėmis naujienomis, aktorė ir pasipiktino ir nusiminė, kad nėra nominuota Oskarui. Ji kaltina Holivudą, jog šis išlieka Brado Pitto įtakoje ir dėl to jos šis džiulis vaidmuo ignoruotas.
Nors JAV kino kritikų svetainė „Supuvę pomidorai“ rodo tik 75% poros šimtų kritikų vertinimo vidurkį, drąsiai rekomenduočiau pamatyti filmą.
Treileris:
Bilietai: https://store.bilietai.lt/public/lt/event/457726/purchase/sector/81368
Andrea Arnold „PAUKŠTIS“
Jau pirmas kadras nuteikia poetiškai – prie 12-ametės mulatės Beili ant tilto atskridusi žuvėdra priartėja per metrą. Atsiradusį jų ryšį nutraukia tatuiruotasis tėvas. Tik gerokai vėliau sužinosime, kad Bugas tėvu tapo 14-os, todėl ir atrodo kaip Beili brolis. Kai drastiškai lėkdami paspirtuku jie pasieks namus, pamatysime, jog reikalą turime su paribių visuomenės atstovų šeimynėle, savotiškais atstumtaisiais. Bugas ketina kelti vestuves su naująja drauge. O pinigų prasimanyti planuoja iš … įsigytos rūpužės gydomųjų seilių pardavinėjimo!
Tačiau, kokie bebūtų socialiai pažeidžiami, visi rodomi žmonės labai „gyvi“, nuolat patiria aštrias emocijas, nenustygsta vietoje ir panyrę į nuolatinius ginčus. Todėl logiška, kad Beili (puikus debiutuojančios aktorės NIKI ADAMS vaidmuo!) ramybės ir susikaupimo ieško gamtoje. Ir čia ji sutinka keistenybę – paukščiu save vadinantį FRANZ ROGOWSKI personažą. Pasirodys, jog jie stipriai reikalingi vienas kitam aplink verdančiame chaotiškame gyvenime.
Anglės scenaristės ir režisierės ANDREA ARNOLD visų filmų herojai yra tokie paribiniai, gyvenimą patiriantys iki galo. Mane ypač sužavėjo visiškai aiškus siužeto pasakojimas. Netenka spėlioti, ką filmas šioje ar kitoje scenoje norėjo pasakyti. Nors personažas Paukštis ir krypsta į pasakos sritį, bet tai visai netrukdo Arnold vystomam aštriam realizmui – filmą žiūrėti, nors jame apstu drastiškų poelgių, vienas malonumas!
Negalima nepaminėti, rodosi, nedidelio, bet labai reikšmingo FRANZ ROGOWSKI dalyvavimo filme. Tai bene populiariausias dabarties vokiečių kino aktorius. Iš prigimties turėjęs trūkumą, liaudyje vadinamą „kiškio lūpą“, jis kaip aktorius pasiekė aukščiausių aukštumų. Nestebina, jog britė Arnold pakvietė į savo filmą, vykstantį kažkus Anglijos Kento grafystėje būtent charizmatiškąjį vokietį. Ir neapsiriko!
Tai filmas apie paauglės ir bendrai visos šeimos brendimą. Pašliję ir įtempti santykiai filmo pradžioje, galiausiai išsivysto į tamprų palaikymo ir supratingumo lygį. Nors finalas pateiktas kažkiek sentimentaliai, bet žiūrovas patikės optimistine Beili ateitimi. Galų gale brutalumas, atžagarumas ir vargana buitis finale virsta optimizmu.
Treileris:
Seansas: KINO PAVASARIS LNDT: Paukštis - 09.03.2025 - Lietuvos nacionalinis dramos teatras - Bilietai
Jonas Trueba „SKYRYBŲ VAKARĖLIS“
Tai pavyzdinio autorinio kino atstovas, nes filmo režisierius ispanas JONAS TRUEBA scenarijų parašė kartu su abiem pagrindiniais aktoriais – ITSASO ARANA ir VITO SANZ. Šie aktoriai bendradarbiavo su režisieriumi ir 2019 m. filme „Rugpjūčio mergelė“, kurį taip pat rodė „Kino pavasaris“. Atrodo, jį būsiu praleidęs, nes, deja, neprisimenu. Bet matosi iš reklaminių klipų, jog filmų stilistika visai analogiška.
Keturiolika metų pragyvenę šeimoje, neturintys vaikų, filmų režisierė ir aktorius nusprendžia skirtis. Konkrečių to motyvų žiūrovui nelemta sužinorti, išskyrus neiškius ir aptakius tvirtinimus, jog skyrybos – galimybės naujiems polėkiams. Šiaip pora bendrauja draugiškai ir tarpusavio pykčių nedemonstruoja. Juos tiesiog „veža“ žmonos tėvo anksčiau išsakyta mintis, kad reikalingas skyrybų šventiškas vakarėlis, nes jis prasmingesnis nei vestuvės. Skyrybos, atsieit, reiškia naują pradžią. Ir sutuoktiniai darniai ima kviesti labiau ir mažiau pažįstamus į tokį vakarėlį.
Pakviestieji stipriai nustemba, nes mato šią porą kaip „neišskiriamą“. Išgirstame įvairiausių komentarų. Atsiras ir tokių, kurie atvirai išjuoks tokias skyrybas („beprotystė“). Tai tarsi įkala pleištą į sutuoktinių siekį išsiskirti. Vis daugiau randasi dvejonių. Tuo pačiu ir ginčai prasideda. Tuo pačiu, išgirstame ir filosofinių minčių. Minimas ir Ingmaras Bergmanas ir kiti filosofai. Išaiškėja, kad intelektualusis tėvas, suformulavęs tokią „atvirkštinę vedyboms tiesą“, visai ją užmiršęs ir stebisi dukros ir žento sprendimu ne mažiau nei kiti. Beje, tėvą vaidina tikras JONO TRUEBOS 70-metis tėvas, garsus Ispanijos kino kūrėjas Fernando Trueba. Vis sunkiau sutuoktiniams imituoti savo iškeltos idėjos žaismingumą.
Filmo stilistika artima puikiesiems Woody Allen ar tokių dialogų pagrindu sukurtų filmų prancūzų Naujosios bangos pradininko, klasiko Eric Rohmer filmams. „SKYRYBŲ VAKARĖLIO“ autoriai dar vysto ir kino kine motyvą. Berašant scenarijų, atsiranda ir filosofinių minčių, pvz.: „Vienintelė tikra meilė – PAKARTOJIMAS. Jame meilės tik prisiminimuose. Nėra rūpesčio, vilties, baisių atradimų fantastikos. Nėra ir prisiminimų liūdesio. PAKARTOJIMAS yra tik pasitenkinimas esama minute.
Galima įtartis, kuo viskas baigsis. Tačiau finalas vis vien bus pateiktas išradingai ir šauniai. SKYRYBŲ VAKARĖLIS BUS !
Seansas ir treileris: https://kinopavasaris.lt/filmai/skyrybu-vakarelis/
Rayal Kapadia „TAIP ĮSIVAIZDUOJAME ŠVIESĄ“
Labai aukštais balais kino kritikų vertinamas 38-ių režisierės iš Mumbajaus RAYAL KAPADIA socialinio realizmo stiliaus filmas. Kanų kino festivalyje pelnė Didyjį žiuri prizą – didžiulis įvertinimas pilno metro vaidybinio kino debiutantei. Labai ramus, išlaikytas, be erfektų, skirtų emociškai „užkurti“ žiūrovą. Bet „Taip įsivaizduojame šviesą“ labai panašus į tikrą, nepagrąžintą gyvenimą. Filmas prasideda Indijos miestelių gatvių vaizdais, kur ryškūs skurdo bruožai ir aiškinimu, kad visų indų siekis atvykti ir įsikurti Mumbajuje, jų iliuzijų mieste. Trys skirtingo likimo, charakterių ir siekių moterys darbuojasi to 23 mln. gyventojų miesto vienoje iš ligoninių. Moterų skirtingumai, jų džiaugsmai ir bėdos atskleidžiamos neskubriai.
Buvo įdomu stebėti indiško gyvenimo ir darbo aplinką, nes susidūriau praktiškai, kai studijuojanti imigrantė Lietuvoje iš Bengladešo, nesugebėjo deramai atlikti patalpų valytojos funkcijų valstybinėje įmonėje. Rodosi darbuojasi, gal net stengiasi, o įprasto mums šio paprasto, nors ir nelengvo darbo rezultato, nesigavo ir tiek. Žinoma, iš filmo nesužinojau, kaip indai valo patalpas, tai atsakymo, kodėl nesisekė dirbti indei, negavau…
Nors rodomos trys moterys, dėmesys koncentruojamas ties kvalifikuotą ir patyrusią medicinos slaugytoją Prabhą. Stebina jos užsisklendimas savyje, tradicijų ir normų laikymąsis savo galimos laimės sąskaita. Žiūrovai turi neapsigauti – šis indiškas filmas visai nepanašus į tipiškus Bolivudo filmus. Trijulė įsitraukia į keliasdešimt sekundžių stilingą šokį tik prisiragavusios naminukės. O ir kaip kitaip – pagrindiniai filmo finansuotojai prancūzai, olandai, liuksemburgiečiai, italai.
„Taip įsivaizduojame šviesą“ sudaro tarsi dvi dalys: pirmojoje išsamiai susipažįstame su trijų moterų gyvenimo ritmu Mumbajuje, o antrojoje iškeliaujame su jomis į kaimą prie jūros. Pirmoje dalyje dominuoja mėlyna spalva, liūtys ir Mumbajuje gyvenančių žmonių mintys apie gyvenimą mieste, o antrojoje kadrus užpildo kaitri saulė ir šviesa. Poetiškas, subtilus filmas kalba apie meilę ir draugystę kastų ir religinių įsitikinimų suvaržytoje visuomenėje. Tačiau likau nesupratęs reikšmingojo atsitikimo su skenduoliu. Visų pirmą, žvejų tinklu „sužvejoto“ skenduolio jau tikrai niekas neatgaivintų. O dar keisčiau jo apsireiškimas Prabhos vyru. Stipriai socialinio realizmo filmas čia gauna tarsi pasakiškus motyvus. Galėjo scenaristė ir režisierė Payal Kapadia kažkaip išradingiau šį jautrų žmonos ir vyro pasimatymą sugalvoti…
Treileris:
Seansas: https://store.bilietai.lt/public/lt/event/457807/purchase
Maura DelPero „VERMILJAS“
Italo režisieriaus drama „VERMILJAS“ Venecijos kino festivalyje gavo Didyjį žiuri prizą ir pripažinta geriausiu Italijos metų filmu. Rodomas mažas kaimelis Italijos Alpėse, koncentruojant dėmesį į daugiavaikę (turi net 10 vaikų!) bendruomenės mokytojo šeimą II pas. karo pabaigos metu. Kaimelyje atsiranda Pietro iš Italijos pietų, Sicilijos. Jis dezertyravo iš kariuomenė ir yra slepiamas. Kadangi yra praaugusių merginų, natūralu, jog bus meilės mokytojo Cesare šeimoje.
Filmas labai tradicinės dramų manieros. Kino kalbos modernizmais ar kokiais novatoriškumais čia nekvepia. Vyrauja ramus siužeto vystymas, kurį neapkaltinsi stovėjimu vietoje. Filmo stiprybė, jog nerezgami siužetiniai posūkiai, nedramatizuojami santykiai tarp personažų, neįvyksta nieko neordinaraus. Todėl yra ir „Vermiljo“ stiprybė, kad filmas – pakankamai gilus, natūraliai jausmingas nesigriebiant jokių žiūrovų atžvilgiu spekuliacinių efektų. Karo laikų skurdas, tikras gyvensenos realizmas.
Gan senamadiškai atrodantis filmas vis dėlto ras savo žiūrovą.
Vertingiausia mano galva filme didingi kalnų vaizdai. Kadangi gyvenimas kalnuose rodomas per visus keturis metų laikus, kalnų vaizdas keičiasi. Man įspūdingiausi čia eglių nusėti kalnai žiemą. Ypač situacijoje, kai mes žiemų jau nebeturime.
Treileris:
Seansas: https://store.bilietai.lt/public/lt/event/457831/purchase
Luis Ortega „ŽOKĖJUS“
Argentinietis LUIS ORTEGA pirmą savo ilgo metro filmą sukūrė būdamas 21-ių 2002 metais. Primena kanadienį Xavier Dolan. Tačiau, rodosi, negalima sakyti, kad Ortegos kreivė pasislinko žemyn, kaip įvyko su Dolanu. Žinomiausias Lietuvoje argentinietis tapo 2019 m., kai „Kino pavasaris“ parodė jo režisuotą ir garsiojo ispano Pedro Almodovaro prodiusuotą „ANGELAS“. Žaviu stiliumi, nesmerkiant, bet stebintis Ortega parodė žiauriausią Angelo veido nusikaltėlį, dabar tūnantį kalėjime. IkI tol režisierius sudalyvavo poros puikaus serialo Narcos. Mekskita – tęsinio apie Kolumbijos Eskobaro mafijos siautėjimą ir daug ko kito, nerodyto Lietuvos plačiuosiuose ekranuose.
„ŽOKĖJUS“ nardina į tokį siurrealizmą, jog rodosi Luisas Ortega reinkarnavo į kitą Luisą, Bunuelį. Ogi šis, kaip žinia, buvo genijus. Nepritariu apžvalgininkams, kurie įnyksta į šio kriminalinio, melodraminio, sportinio, komedijinio ar kitų savybių turinčio filmo siužeto atpasakojimą. Čia svarbiausia ne kas rodoma, o kaip rodoma! Filmas, mano nuomone, skirtas tiesiog mėgautis stiliumi, spalvingais personažais, neįtikėtinais veikėjų būviais. Sako, kad įnykusio į alkoholį ir psichotropinius vaistus žokėją Remo Manfredini būtent pražudė toks elgesys. Aš gi sakyčiau, kad lemiami buvo pranašiški besilaukiančios jo meilės, taip pat žokėjos Abril ištartas palinkėjimas: „Nori, kad tave vėl mylėčiau, turi mirti, kad prisikeltum“. O vainikuoja matomą ekrane arthauzinį siurrealizmą neaiškaus tipo atsakymas slaugytojai, kai ji pasipiktinus klausia, kas leido prie komos ištikto Remo: „mane įleido Dievas“.
Todėl nenustebina, kai leisgyvis Manfredini staiga atgyja ir tampa visų paieškomu bėgliu. Dar vėliau jis pabuvos ir moters Dolores būvyje. Gal būt reinkarnuosis į paskutinį kūdikį, kuris užbaigia filmą? O kodėl gi ne? Surrealizme visko būna…
Nudžiugau pirmojoje „ŽOKĖJAUS“ pusėje išvydęs du nuostabios choreografijos šokius. Atrodė, kad Ortega pasuks reikšmingosios praėjusių metų juostos „Emilija Perez“ keliu. Bet ne – miuziklu filmo negalima vadinti. Tačiau, kiek skamba filme nuostabios muzikos, gali paliūdyti tik laimingos žiūrovų ausys. O akis užganėdina ištikimojo suomių talento AKI Kourismaki operatoriaus TINO SALMINEN kamera. Įsitraukęs į filmą kaip vykdantysis prodiuseris garsusis meksikietis BENICIO DEL TORO gali džiaugtis pataikęs į dešimtuką. Filmas labai rekomenduotinas „plačių plaučių“ žiūrovui, neįsikimbančio į reginio logikos aiškinimąsi.
Treileris:
Seansas: https://store.bilietai.lt/public/lt/event/457832/purchase