KINO PAVASARIS 2025 m
30-asis jubiliejinis KINO PAVASARIS vyks 2025 m. kovo 7–23 d.
Bilietai į kino teatrus pradedami pardavinėti vasario 18d.
Pasak organizatorių, vasario 18 ir 19 d. pačios didžiausios nuolaidų akcijos:
** Bilietai - Kinopavasaris **
PONT NEUF MEILUŽIAI (Programa SPECIALIEJI SEANSAI)
POTVYNIS (Atidarymo filmas)
ARMANDAS (Programa KONKURSAS)
PAUKŠTIS (Programa MEISTRAI)
SKYRYBŲ VAKARĖLIS (Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS)
TAIP ĮSIVAIZDUOJAME ŠVIESĄ
(Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS)
VERMILJAS (Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS)
ŽOKĖJUS (Programa PANORAMA)
2025 m. KINO PAVASARIO pradžia – LNDT
Jubiliejinis trisdešimtasis KINO PAVASARIS kovo 7 d. startuoja neįprastoje ir netikėtoje vietoje – LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (LNDT)
13-a filmų, kuriuos rekomenduoja „7 MENO DIENOS“:
https://www.7md.lt/kinas/2025-02-28/Kino-tekmes-pagauti
Brady Corbet BRUTALISTAS (Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAI)
Dešimčiai Oskarų, žinoma, ir visiems pagrindiniams, nominuotas „BRUTALISTAS“ neabejoju, bus vienas iš „Kino pavasario“ hitų. Būtinai turiu atkreipti dėmesį, kad kol kas numatyti tik 2 seansai! Manau tam yra dvi prižastys: įsigijusi filmo rodymo kino teatruose teises kompanija riboja seansų skaičių (planuojama filmą imti demonstruoti kino teatruose pirmą balandžio savaitę), o kitą priežastį nurodysiu vėiau. Dar jei pamatysime, kad „Brutalistas“ laimėjo pagrindinius „Auksinių gaublių“ prizus, tiek pat kiek Oskarų, yra nominuotas britų BAFTA apdovanojimams, tik dar daugiau sustiprins nuojautą, jog filmas neeilinis ir azartas jį pamatyti tik turi didėti.
BRADY CORBET buvo gerai žinomas Holivudo aktorius. Pradėjęs filmuotis 11-os, sugebėjo iki 25-ių suvaidinti apie 40 įvairiausių vaidmenų. Rastume ir gana žinomų filmų. Tačiau dabar 36-ių vyras jau dešimtmetį yra įsitraukęs į režisūros, scenaristo ir prodiuserio praktikas. Ir jei pirmieji du jo režisuoti filmai liko nepastebėti, tais šis, trečiasis, ambicingas, pretenduojantis į monumentalumą, globališkumą, kaip matome yra daugiau nei pastebėtas.
„BRUTALISTAS“ pasakoja apie scenaristo Korbeto susigalvotą vengrų žydą, jo įsikūrimą JAV maždaug 1947 metais. Garsiam tėvynėje architektui Laszlo Toth pavyksta išgyventi holokausto tragediją koncentracijos stovykloje ir su kitais imigrantais jis atvyksta į Niujorką. Atsidūrus Pensilvanijos valstijoje, kur jį priglaudžia čia seniai gyvenantis pusbrolis, Laszlo susiduria su kapitalizmo realybe ir žmoniškumo grimasomis. Tiek turtingi darbdaviai, tiek ir artimas giminaitis paskende savanaudiškume ir egoizme. Panyrame į sodrią dramą, kurioje vyksta vis netikėti pasisukimai ir iššūkiai vargšui atvykėliui žydui. Stipruus pretendentas į savo antrąjį Oskarą ADRIEN BRODY Tarsi atsineša savo personažą iš pirmojo jo oskarinio „Pianisto“. Rodosi, jam nereikia nieko išradinėti, o tik tęsti susikurtą imidžą pas Romaną Polanskį.
Filmo pavadinimas kilo iš architektūrinio stiliaus „Brutalizmas“, vyravusio JAV 1950-1970 m. Bet atrodo, Bredžiui Korbetui tiesiog patiko pats žodis, nes architekto Laszlo darbuose jokio brutalisto nesimato, išskyrus meilę betonui. Vis aštriau besivystantys dramatiški įvykiai pasižymi netikėtais siužetiniais pasisukimais. Jei nežiūrėsi įdėmiai, gali pajusti, kad pametei giją, kodėl įvykiai klostosi būtent taip. Čiai r prieiname prie antros priežasties, kodėl mažai seansų. Įdomus ir įtraukiantis filmas – „nepadoriai“ ilgas. 210 min. atrodo beprotiška. Bet ką darysi, jog taip išsamiai rodomos architekto pastangos įsitvirtinti svetimojoje žemėje. Kai ką pakarpyti gal ir įmanoma, bet pasakojimas vis tiek išliks ilgas.
Pirmą kartą ne per transliuojamą kino teatre koncertą ar operą, filme atsiranda užrašas „pertrauka“ ir ekranas tampa baltas. Prestižiniame Venecijos kino festivalyje, kuriame „Brutalistas“ laimėjo 5 prizus, taip pat Brady Corbet kaip geriausias režisierius, žiūrovai, pamatę baltą ekraną, puolė ieškoti kino mechaniko. O iš tikrųjų, reikia pasinaudoti čia 15-min pauze tualetui. Ką begalvotum, gaunasi du viename – nusipirkęs bilietą pasižiūri 2 filmus pagal trukmę... 😊
Tačiau, jei domėsitės užsienio kino kritikų atsiliepimais, rasite daug kaltinimų Korbetui dėl klišių kiekio filme. Taip, kaip rodomi skriaudžiami žydai, kokioje šviesoje išnyra turtuoliai, kaip vaizduojamas vargšas menininkas, matysime, kad jau viskas matyta, viskas atrasti panašiuose filmuose. Radau kritiko paporinimą, jog filmas atrodo lyg sukurtas dirbtinio intelekto. Nemanau, kad kaltinimai labai objektyvūs! Įdėmiai sekant rodomus įvykius neturi laiko galvoti, kad va čia neoriginalu, taip buvo tame ar kitame filme. Beje, vyko nepalanki filmui diskusija, kai filmo montuotojas vengras pasigyrė, kad aktoriaus Adrieno Brody ir jo žmoną vaidinančios FELICITY JONES vengrų kalbos tartis buvo koreguota dirbtinio intelekto.
Kas man tikrai nepatiko, tai autorių noras išgalvotą personažą filmo finale priatatyti, lyg čia buvo biografinis filmas. T.y. nukelti susenusį architektą į pirmąją Venecijos architektūros bienalę 1980 metais ir rodyti jo darbų pripažinimą lyg tai būtų apie realų asmenį.
Siūlau tikrai neišsigąsti „BRUTALISTO“ trukmės ir nesivadovauti kritikų pretenzijomis dėl novatoriškumo trūkumo. Verta pasverti, kad tokia filmo sėkmė metiniuose pripažinimo rezultatuose, negali būti be pagrindo.
Seansai ir treileris: Brutalistas - Kinopavasaris
Nora Fingscheidt PABĖGIMAS (The outrun) ( Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS)
Į škotės AMY LIPTROT memuarų stiliumi išleistą 2016 m. knygą sureagavo vokietė kino režisierė NORA FINGSCHEIT. Keturiasdešimtmetė kino autorė iki tol pasižymėjo psichologiškai jautriais, jaudinančiais filmais ir chaotiškas bendraamžės AMY aprašomas jos gyvenimas ar pavadintume būtis. Abiem menininkėms labai nuskilo, kad suvaidinti rašytojas perteiktą savo būseną, jauseną komplikuotoje kasdienybės sutiko Niujorko Bronkse gimusi tikrų airių šeimoje pripažinta trisdešimtmetė kino aktorė SAOIRSE RONAN.
Daugelis kritikų prognozavo, kad pagaliau po 4 nominacijų Oskarams už pagrindinius ar nepagrindinius vaidmenis Saoirse penktuoju bandymų iškels scenoje geidžiamąją statulėlę. Deja, nesulaukta netgi nominacijos. Priežastis, neabejoju, gana aiški – filmas neturi aiškiai linijinės struktūros, kaip koks „Brutalistas“. O JAV kino Akademijos ar visų komisijų skonius žinome. Gali būti, kad ir „Kino pavasario“ žiūrovams klius, kad filmo RONA – ištisas blaškymosi, sąlygoto priklausomybės, vaizdinys. Ogi taip įpratę, kad personažas eina diena iš dienos ir rodoma jo augimas, krytimas ar kitokie pasireiškimai jo rodomame gyvenime.
Taip, filmas kaip ir knyga pilnas chaoso. Dažnai nesuprasi ar matai realų vyksmo laiką, ar iškilusius vaizdinius Amy atmintyje ar vaizduotėje kaip ten buvo su ja. Kad nebūtų tapatinimo su aprašytos paskendusios alkoholyje ir save visaip ribojančios nuo normalaus gyvenimo ir santykių su artimaisiais, bendradarbiais, mylimuoju mergina, kino kūrėjai, matyt, specialiai pakeitė herojės vardą į RONA.
Atsidūrusi ant degradacijos ribos 29 -rių RONA ieško ramybės ir bando išlikti bendruomenėje Škotijos kaime prie jūros. Ji bando įprasminti savo biologės specialybę įsidarbindama agentūroje, bandančioje fiksuoti ar dar liko gamtoje griežlių. Ronos užduotis važinėti naktyje po apylinkes ir stengtis išgirsti griežlės čiulbėjimą. Tuo pačiu ji lanko anoniminių alkoholikų draugiją ir lygiagrečiai su visais stengiasi atsiriboti nuo vartojimo. Čia pat ją traukia Londonas. Ir neaišku, ar ji ten vis atsiduria tik prisiminimuose, ar realiai. Tačiau šį melancholišką arthousinį filmą, kurio įspūdį labai sustiprina puikus filmavimas, atšiaurios gamtos reginiai, muzikos takelis, žiūrėti ir malonumas ir prasminga. Gaila, jog priklausomybes turintys vargu ar lankosi „Kino pavasaryje“…
Tarptautinėje žiniasklaidoje filmas priskiriamas prie labjausiai neįvertintų metų filmų.
Treileris ir seansai: Pabėgimas - Kinopavasaris
Mike Leigh KARTI TIESA (Programa MEISTRAI)
Devintą dešimtį pradėjęs vadinamas gyvuoju britų kino klasiku MIKE LEIGH DIdžiojoje Britanijoje gal būt turi tik vieną prilygstantį mohikaną – Kean Loach. Pirmasis kuria sodrias, spalvingas, bet ne „sunkiasvores“ anglų kasdienybės dramas, antrasis – įspūdingus savo tikrumu socialinio realizmo pavyzdžius. Tiesa, įsimintiną MIKE LEIGH filmą matėme senokai – 2015 m. Kino pavasaryje „Mr. Turner“ apie dailės klasiką. Filmai, atnešė Maikui daugybę apdovanojimų ir Oskaro nominacijas buvo anksčiau: stipriausiu jo filmu laikomas „PASLAPTYS IR MELAGYSTĖS“, „VERA DREIK“, didelę atgaivą 2010 metų Kino pavasaryje įpūtusi komedija apie vairavimo mokymąsi „VĖJAVAIKĖ“.
Nujausias metro filmas „KARTI TIESA“ ir toks pat kaip garsieji scenaristo ir režisieriaus filmai, ir kitoks. Toks pat, kad paprastų britų kasdienybėje rodomos dviejų seserų tarpusavio ryšys, jų skirtingumai ir tarpusavio supratimo niuansai. Žiūrovai įtraukiami į juodaodžių bendruomenės atstovų būvį. Dėmesys aiškiai koncentruojamas į vyresnę seserį Pansy, kurią įkūnija MARIANE JEAN-BAPTISTE, už vaidmenį „Paslaptyse ir melagystėje“ gavusi nominaciją Oskarui. Vaidmenys skirtingi, ir aktorė per prabėgusius tris dešimtmečius tapo, logiška, vyresnė.
Prisipažinsiu, kad stebino, kaip tą senyvą Pansy kenčia artimieji ir aplinkiniai. Diena iš dienos moteris ir gerus pažįstamus ir atsitiktinai sutiktus bara, apkalba, auklėja. Aišku, su dauguma nepažįstamųjų čia pat susipyksta. Kai kas nors bando klausti, kas jai yra, išgirsta atšovimą, jog visi jos nekenčia. O šeimos nariai, tylenis vyras ir į infantilumą linkęs stambuolis sūnus, stebi žmonos ir motinos išsišokimus, rodosi, nematydami jokių galimybių situacijai pasikeisti.
Filmo pirmoje pusėje Pansy „siautėjimas balsu“ neabejotinai kelia šypseną žiūrovui, nes išties juokinga. Visai kitokia jaunesnė sesuo kirpėja Šantel kaip tik labai dėmesinga savo klientėms ir sugeba išklausyti savo klienčių pasipasakojimus, kurie retkarčiais išsakomi ir su aršiais teiginiais. Ji iš paskutiniųjų valdosi ir klausydama aikštingos sesers teiginių akibrokštus. Ji sako Pansu: „aš tavęs nesuprantu, bet myliu“
Įpusėjus filmui autorius stengiasi žiūrovui atskleisti, kad po užsidėta kauke giliai Pansy dūšios gelmėse glūdi skausmas ir pasimetimas. Prisipažinsiu, kad Mike Leigh bandymas atskleisti Pansy elgesio priežastingumą, nepasirodė labai jau įtikinamas. Taip, prie motinos kapo daug ką pergalvoji, pamąstai, prisimeni. Bet tiek užaštrinti patirtus jausmus mirus mamai, savo elgesio chamiškumą aiškinti sapnų košmarais, rodo jei ne aiškią psichikos ligą, tai jau bent psichologinį nestabilumą tai tikrai.
Taigi, Mike Leigh šiuo filmu puikiai atskleidžia, kaip galėtų atrodyti depresijos kankinamas žmogus. O gal ir šizofrenijos apraiškų Pansy psichikoje galima įžiūrėti. Bet ar tas parodymas, nors ir labai išsamus, meistriškas ir gilus, yra pakankamas filmo pilnavertiškumui? „KARTI TIESA“ man sukėlė šią abejonę…
Treileris ir seansai: Karti tiesa - Kinopavasaris
Luca Guadagnino „ QUERR“ (Programa MEISTRAI)
Populiarus italų kino režisierius LUCA GUADAGNINO – atviras gėjus. Nieko nuostabaus, jog didžioji dauguma jo filmų vienaip ar kitaip narplioja homoseksualių vyrų meilės, jausmų, santykių temas. Bene pirmoji pažintis su šiuo menininku buvo „VADINK MANE SAVO VARDU, parodytu, berods, Scanoramoje. Labai lyriškai, švelniai ir jautriai parodyti tarsi daigai besiskleidžiantys pirmieji jaunuolio meilės ir savęs pažinimo vaizdai. Homoseksualumas čia daugiau nuspėjamas nei tiesiogiai atskleidžiamas. Filmas buvo nominuotas 4 Oskarams ir gavo vieną už geriausiai adaptuotą scenarijų. Bet svarbiausia – atrado kino pasauliui talentingą jaunąjį aktorių TIMOTHEE CHALAMET.
Didelį įspūdį publikai paliko ir 2022 m. Scanoramos uždarymo filmas „KAULAI IR VISA KITA“. Čia meilės paieškos sprendėsi per kovą su savo prigimtimi. O jie neordinariai keisti – kanibalizmas. Dar kino teatrų repertuare buvo trijulės santykiai teniso fone „VARŽOVAI“, nesulaukusiame pasisekimo Lietuvos kino teatruose. Ir šiuose bei kituose filmuose homoseksualumas netrikdė kitos orientacijos žiūrovus, nes rodomos santykių istorijos būdavo pateikiamos tikrai meno kalba.
Naujausio filmo pavadinimas išduoda, kad režisierius nenutolsta nuo būdingos jo kinui temos. Bat „QUERR“ ne Guadagnino ar scenaristo sugalvotas pavadinimas. Tokį užrašė ant savo romano garsus JAV rašytojas WILLIAM S. BURROUGHS. Prisimenant koks eksperimentinis buvo pripažintas kanadiečio David Cronenberg filmas pagal šio rašytojo literatūrą „Naked lunch“, turėtume ir iš „Querr“ kažko panašaus laukti. Ir išties – bus filme kūniškų transformacijų keistenybių. Bet jų tenka palaukti…
Vieną iš ankstyvųjų savo romanų „QUERR“ W. Burroughs parašė dar 1950 m. Buvo išleistas 1985. Jame pasakojama istorija, kurią matome filmo, suskirstyto į 4 dalis, trijose iš jų. Pirmoji pavadinta „Ar patiko Meksikoje?“. Čia rodomas nebe pirmos jaunystės amerikietis, apsistojęs šioje Šiaurės Amerikos šalyje. Pasiaukojamai, įtraukiai ir atsidavusiai vaidinamas DANIELIO CRAIGO personažas William Lee tarp vyrukų ieško sau nuolatinio partnerio, nes kasdienybės atsitiktiniai santykiai jam atsibodę. Visos tų paieškų peripetijos tikrai šioje filmo dalyje užtrukusios ir, esu tikras, ne vienam žiūrovui pabos. Reikia pripažinti, jog šioje ilgiausioje filmo dalyje scenaristui ne itin pasisekė adaptuoti scenarijų. Nors kaip minėjau puikus yra Craigas bei gerai vaidina nujaučiamą Allen Ginsburg prototipą, kurį vis apvagia atsitiktiniai jaunuoliai, žinomas aktorius JASON SCHWARTZMAN, pasakojimui aiškiai trūksta siužeto.
Kur kas įdomiau ima žiūrėtis, kai Lee prikalbina, sakyčiau, statiškai vaidinamą „užkadrintą“ jaunuolį Judžiną, vykti į Pietų Ameriką. Ekvadore ir prasideda jų tikrieji nuotykiai. Pirmosios dalies trūkumas, kad girtuokliaujantis amerikonas Lee neaišku kuo užsiima, iš kur turi finansų. Galima scenarijuje orientuotis vien į jausminį pradą, bet gyvenimiška logika irgi turi išlikti. Matyt, jausdamas trūkumus, scenaristas jau anksčiau rašęs režisieriui Lukai, sugalvojo III dalį „Botanikė džiunglėse“, ko nėra romane. Ten abu keliautojai patyria gamtos narkotiko JAGI stebuklingą poveikį ir jų kūnai ekstazės metu transformuojasi. Buvo pasitelkti choreografai tokių spec. efektų sukūrimui. Kaip sako LEE: „ne žydras, o bekūnis“.Efektinga ir gražu matyti.
Būtų aiškios rekomendacijos žiūrėti profesionalų, garsios A24 kompanijos prodiusuotą kiną, kur ypač išsiskiria muzika (Nirvana, Prince, New order, italų rokeriai „Verdena“) jei ne kažkiek „užknisanti“ pirma filmo dalis.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/queer/
Mohammad Rasoulof „ ŠVENTOSIOS FIGOS SĖKLA “
Programa MEISTRAI
Trisdešimtmetį švenčiantis „Kino pavasaris“ jau gerą pusę savo gyvavimo neišsiverčia be Irano kino atstovų premjerų Lietuvoje. Be jokių išimčių šios didingos istoriškai, bet kontraversiškos savo politika šiuolaikiniame pasaulyje šalies kinas ryškiai sustiprina festivalio programą. Ir nuolatiniai festivalio filmų žiūrovai turi nuostatą, jog Irano filmus Pavasaryje, kaip sakoma, must see. Jubiliejinėje kino šventėje rodomą „ŠVENTOSIOS FIGOS SĖKLA“ – tikrai ne išimtis.
Praeitų metų gegužę buvau Vienoje ir patyriau garsią (stiprūs garsiakalbiai) nors ir neskaitlingą Irano piliečių ir jiems prijaučiančių protesto akciją senamiesčio centrinėje aikštėje. Nors nesupratau kas šaukiama iraniškai į mikrofoną, bet buvo aišku, jog paminima dėl hidžabo nenešiojimo viešumoje policijos nužudyta mergina, kas sukėlė 2022-2023 m. Irane didžiulius visuomenės protestus. Unikalaus likimo (nors Iranui gal ir tipško) kino režisierius ir scenaristas MOHAMMAD RASOULOF šiuo filmu taip pat primena visiems šiuos drastiškus įvykius savo Tėvynėje.
O gimtinė talentingam režisieriaus likimui nebuvo ir nėra dosni. 2010 m. jis nuteistas 6 metus kalėti už suokalbį prieš šalies nacionalinį saugumą ir propogandos skleidimą. 2019 m. – dar kartą vieneriems metams. Tiesa, konkrečiai kalėjime jis nesėdėjo, nes bausmės pakeistos draudimu išvykti iš šalies bei namų areštais. Todėl kai Berlyno festivalyje šio autoriaus 2020 metais sukurtas „BLOGIO NĖRA“ iškovojo geriausio filmo Auksinį liūtą, raudonuoju kilimu aktoriai ėjo prieš save išskleidę didelę MOHAMMADO RASOULOFO nuotrauką.
Praėjusių metų Kanų kino festivalyje tik likus kelioms dienoms paskelbta, kad įvyks „ŠVENTOSIOS FIGOS SĖKLA“ premjera. Paslaptyje buvo filmo siužetas. Prieš festivalį pasklido žinia, kad MOHHAMAD‘ui RASOULOF‘ui pavyko pabėgti iš Irano ir jis atvyksta į Kanus. Nes vėl gręsia 8 metų kalėjimo bausmė. Užtat pagrindinių personažų Imano ir žmonos Najmech aktoriai neišleisti į festivalį. Šįkart raudonuoju kilimu jų nuotraukas jau nešė pats režisierius (žr. nuotrauką). Manau, tokios peripetijos lemia, kad šeštą dešimtį pradėjęs kino autorius yra sukūręs tik 10 filmų. Tiesa, jo pirmas režisuotas filmas pasirodė sulaukus jam beveik 40-ties.
„Šventosios figos sėkla“ prasideda aiškinant, kas yra Šventoji figa. Tai svarbu, nes čia slypi potekstė filmo turiniui. Taigi, Šventoji figa – medis su neįprastu gyvybės ciklu. Jo sėklas išnešioja paukščiai. Sėklos nusėda ant kitų medelių. Orinės šaknys pakyla į viršų ir leidžiasi augdamos iki žemės. Po to naujosios šakos apsivynioja apie senąjį medį ir jį „smaugia“. Štai taip atsiranda Šventosios figos.
Filmo pradžioje pristatomas didžiai pamaldus teisininkas Imanas ir jo šeima: žmona ir dvi paauglės dukros. Moterys turi džiaugtis ir didžiuotis, kad tėvas paaukštintas ir paskirtas Revoliucijos teismo tardytoju. Dėl to ženkliai pagerės šeimos buitis ir dukroms nereiks glaustis viename kambarėlyje. Bet čia pat ir pamatome, kad naujai iškeptas pareigūnas susiduria su sunkiais, jo tikėjimui, moralei ir įsivaizdavimui prieštaraujančiais sprendimais. O dukros pusiau atsitiktinai įpuls į protestų Teherane dėl merginos nužudymo sūkurį…
Toliau spoilinti siužeto eigos nesiruošiu, tik pasakysiu, jog jam įsisukus imi nusivilti, kad suaugę šeimos nariai labai jau vienaplaniškai charakterizuojami. Apsižiūri, kad matai politiškai plakatinius personažus. Į dukrų prašymus pasižiūrėti, kas vyksta už šeimos namų sienų, teismo tardytojas atrėžia – „pasaulis pasikeitė, bet Dievas – ne“. Ir kai pradedi abejoti filmo meninės kalbos viršenybe prieš politinį sistemos kritikavimą, Rasoulofas keičia akcentus ir filmo stilių. Patiri nuostabą, nes iš aiškiai šeimyninės dramos, filmas virsta tarsi Agatha Christie detektyviniu tyrimu su keistaisiais iraniškais pagardais, o dar vėliau – ryškiu trileriu kai vieną iš veikėjų pasiglemžia paranoja. Finalas netgi primena klasikinį Sergio Leone vesterno „Geras, blogas ir bjaurus“ galutinę, lemiamą sceną. Tik jokiu būdu nekopijuojant ir nepatiriant įtakos iš italų maestro, o sugalvojant visai netikėtą išeigą, kuri leidžia nesubanalint to finalo mūsų vaizduotėje šmėžuojant visai kitokioms baigtims…
„Šventosios figos sėkla“ – labai stiprus, įtraukiantis ir jaudinantis filmas, kuris neabejotinai buvo vertas ir „Auksinės palmės šakelės“, o ne vien Specialiojo žiuri prizo bei šiemet sulauktos Oskaro nominacijos kaip geriausiam tarptautiniam filmui.
Seansai ir treileris: https://kinopavasaris.lt/filmai/sventosios-figos-sekla/
Jia Zhag-ke „TĖKMĖS PAGAUTI“
Programa MEISTRAI
Didžiai originalus kinas! Senkant filmų iš Azijos mums pasiūlai (prisiminkime Kim Ki Duko reguliarumą!) šis Kinijos arthousas yra tikra retenybė. Žinoma visų pirma yra retenybė šis tiesiog unikalus kino autorius JIA ZHANG-KE. Manau su niekuo Azijoje nepalyginama kino kalba. Jos unikalumas žiūrovui visų pirma sukels keistumo pojūtį. Vėliau, tikiuosi, būtinai atsiras įdomumo faktorius. Ir tik nuo žiūrovo pasirengimo priklausys ar šis grynai festivalinis kinas, toks, kokio jokiu būdu nerasi teatrų repertuaruose, bus priimtinas. O gal ir skatins kaifuoti…
Žavi kinė (vardą parašysiu kaip tariasi Čiaočia), kurią vaidina režisieriaus mūza ir žmona TAO ZHAO, blaškosi po nedidelį Kinijos miestelį, kur darbuojasi tai manekene, tai šokėja. Įsimyli savo darbdavį BIN. Viskas rodoma tarsi dokumentinio kino žanre. Aplinka bendrauja, verda gyvenimas, skamba puiki muzika (girdisi net disco korifėjaus Giorgio Moroder elektronika). Bene pirmas keistumas, kad gražuolė Čiaočia toje kiniškoje aplinkoje neprataria nė žodžio. Net galima svarstyti, ar ji nebylė? Pora bendrauja tik SMS, tiksliau – Čiaočia siuntinėja nevilties žinutes, nes Bin neatsako.
Rodoma pati XXI a. pradžia. Nenuostabu, kad tarp abiejų vienišų sielų, Čiaočia ir Bin, įsiplieskia meilė. Jie kartu mėgaujasi mažais gyvenimo džiaugsmais. Nutaręs paieškoti darbo didesniame mieste, Bin išeina be įspėjimo, dingsta be žinios. Po kurio laiko mergina leidžiasi ieškoti savo mylimojo. Taip prasideda kelionė, kuri truks du dešimtmečius. Tačiau ta jų meilė tarytum fikcinė.
Visas šis nesudėtingas naratyvas parodomas išties neįprastai – lyg matytume spalvingą dokumentinį kiną. Ir toks įspūdis neatsitiktinis. „TĖKMĖS PAGAUTI“ sudaryta iš režisieriaus ir scenaristo Jia Zhang-ke filmuotos medžiagos per 20 metų. Pirmieji kadrai buvo padaryti dar 2001 m., o paskutinės scenos – 2022 m. Nebandysiu analizuoti, kokiuose miestuose buvo herojai, kur grėsė galingi potvyniai ten gyvenantiesiems, nes Kinijoje žinau bene 3 miestus (Pekinas, Šanchajus, Uhanas ).
Režisierius savo personažus sekė nuo Šiaurės iki Pietų Kinijos, naudodamas skirtingas gamybos laikotarpius atitinkančias filmavimo kameras. Daugumoje matomų kadrų yra likę iš ankstesniuose filmuose nepanaudotos medžiagos. Ir čia atsiras nepatogumas didžiajai daugumai žiūrovų – žymiai kokybiškesnis būtų filmo priėmimas, jei būtum matęs tuos ankstesniuosius JIA ZHANG-KE filmus.
Tačiau vienas aspektas bus pastebimas visų. „Tėkmės pagauti“ yra tarsi 22 metų Kinijos visuomenės kitimo atspindys. Akivaizdžiai matosi, kaip ji keitėsi. Dainuojant folklorines dainas, vykstant gatvės švenčių žaidimams, atsirandant grėsmei gyventojams tvinstant upėms, esant didžiajai pandemijai ir galų gale jau bendraujant su robotu paprastose buitinėse situacijose. Koks keistokas ir trapus beatrodytų filmas, Kinijos jame pamatome daug.
Seansai ir treileris: https://kinopavasaris.lt/filmai/tekmes-pagauti/
Emmanuel Courcol „FANFAROS“
Programa PANORAMA
Intelektuali komedija.
Intelektuali, nes bene pagrindinis filmo veikėjas – MUZIKA. Dažniausiai klasikinė dramatiška, bet yra ir džiazo, kartą – rock‘n‘roll‘o bei populiariosios klasikos atliekamos mėgėjiško dūdų orkestro. O finale suskambantis Maurice Ravel BOLERO atliekamas choro – viršūnė!
Deja, mano galva, naujausias prancūzų režisieriaus filmas nepasiekia tokios pramogos aukštumų, kaip 2021 m. KINO PAVASARYJE rodytas jo „TRIUMFAS“ apie kalėjime organizuotą kalinių teatro trupę. Jaučiasi ta pati kūrybinė maniera. Tai kur mano skepsio priežastis?
Puiki scenarijaus idėja, kai garsus klasikinės muzikos kamerinio orkestro dirigentas „išeina iš rikiuotės“ dėl onkologijos. Kad suranda ne tik tinkamą kaulų čiulpų donorą, bet ir nenujaučiamą iki tolei tikrą brolį, yra įdomu ir prasminga. Kelia įtarimą, jog tam faktui įvykus, leukemija užsibaigia kaip koks gripas. Nieko nebūtų blogo, nes filmas ne apie tai. Tačiau tolimesnė brolių santykių raida scenarijuje įpinama į gausų banalybių kontekstą. Ar pavyko režisieriui situaciją „išsukti“ taip, kad apie tai nė nepagalvotum? Nemanau…
Apie banalumą nė nepagalvojau labai panašios idėjos žiūrėdamas ankstesnį tą filmą „TRIUMFAS“. Ten apturėjau tik kaifą. Čia gi, peržvelgus kritikų atsiliepimus, randu, jog ir vėl 65-metį perkopusiam režisieriui, beje sukūrusiam tik ketvirtą pilno metro filmą, vėl pavyksta žaismingai susidoroti su rodoma istorija. Man taip nepasirodė.
Kas teisesnis, matysime jau vasario 28 d., kai Prancūzijos kino Akademija teiks nacionalinius kino apdovanojimus Cesar. Komedija pristatyta net 7 jiems. Ir geriausias metų filmas, geriausias aktorius ir kt. Emilija Perez sulaukė 12 nominacijų. Matysim…
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/fanfaros-2/
Sandhya Suri „SANTOŠ“
Programa PANORAMA
Jauna indė SANDHYA SURI, gimusi Didžiojoje Britanijoje, savo debiutiniu ilgo metro vaidybiniu filmu „SANTOŠ“ apjungia savo ir tėvų gimtines. Filmavo Indijoje, finansavo dar ir Vokietija ir Prancūzija. Premjera įvyko Kanuose ir kritikų gerai priimta. Britanija pristatė Oskarui kaip tarptautinį filmą, nes kalbama filme hindi. Prasimušė filmas į išplėstinį nominantų sąrašą.
„SANTOŠ“ – policinis detektyvas. Gal būt tokio žanro daugiau nėra tarp naujų filmų 30-ajame „KINO PAVASARYJE“? Pavadinimui panaudotas pagrindinės veikėjos vardas. Ji išgyvena šeimyninę tragediją, nes po poros metų vedybinio gyvenimo žūsta jos vyras policininkas. Pabrėžiama, kad per protesto akciją į vyrą metė akmenį musulmonas. Jaučiasi, kad autoriai specialiai pabrėžia galimą religinę priešpriešą ir Indijoje.
Šis kriminalinis filmas – gilus ir daugiasluoksnis socialinių problemų šiuolaikinėje Indijoje tyrinėjimas, sutelkiant dėmesį į moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje. Pasakojime apie jauną našlę, priverstą tapti policijos pareigūne, filmas atskleidžia atšiaurią tikrovę, su kuria susiduria moterys, kovojančios už teisybę sisteminės priespaudos akivaizdoje.
„Naujai iškepta“ policininkė stebėtinai išmani ir tiek ryžtinga, jog matant sėkmingai narpliojant nužudymą, abejoji, kaip ji sugebėjo taip greitai tokia tapti. Bet jai neužteko žinių, kad įvertintų, jog pasak jos mentorės, Indijoje yra du neliečiamųjų tipai – „tų, kurių liesti nesinori ir tie, kuriuos liesti neišdrįsti. Mes tarnaujame stipriesiems“.
Intriguojančio siužeto „SANTOŠ“ žiūri lyg būtum pirmojo „Kino pavasario žiūrovas“, o ne trisdešimtojo. Tai yra, esame matę tiek šaunių, komplikuotų savo siužetinėmis peripetijomis kriminalų, kad vienos linijos, neturintis šalutinių paslapčių ir įvykių detektyvas atrodo skirtas ne itin „pasikausčiusiam“ žiūrovui. Tačiau neimsiu aiškinti, kad filmo nevertą pamatyti. Jame atsiskleidžia gyvenimo Indijos kaime realybė ir jo ydos. Režisierė ir scenaristė SANDHYA SURI iki šio debiuto kūrė dokumentinius filmus, tai „SANTOŠ“ juntama dokumentinė pasakojimo maniera.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/santos/
Greg Kwedar „SING SINGO KALĖJIMAS“
Kaip režisierius nežinomas prodiuseris GREG KWEDAR, iki šio filmo sukūręs mažai žinomą trilerį „Transpecos“ ėmėsi unikalaus projekto. „SING SINGO KALĖJIMAS“ buvo filmuojamas maksimaliai griežto režimo šiame bei kituose kalėjimuose. Iš pagrindinių veikėjų buvo tik du profesionalūs aktoriai – pagrindinį kalinio Kolmano ir teatro režisieriaus vaidmenų atlikėjai. Kiti visi kaliniai ekrane ir buvo realūs kaliniai.
Pinigų buvo minimaliai, todėl visi trupės dalyviai – aktoriai ir techninis personalas pasirašė sutartis vienodam atlyginimui, kas leido taupyti lėšas. Praėjus mėnesiui į darbą įsitraukė stiprioji prodiuserinė kompanija A24 ir partneris „Black bear“. Finansiniai reikalai išsisprendė…
Buvę ar esami kaliniai įrodė, jog niekuo nenusileidžia profesionalams. Tai filmas apie lygybę ir vidinę laisvę net kai esi apribotos judėjimo laisvės.
Negalima sakyti, kad Cuidar sukūrė revoliucinį filmą. Visi pagrindinių veikėjų nuotaikų svyravimai suprantami. Siužete yra gyvenimiška tiesa, akistata su aplinkybėmis. Manau ne vien kūrybiniai ribojimai sąlygojo, kad filmo įžanginė dalis, kai kaliniai dalijasi savo tiesa, išgyvenimais, nuojautomis ir pastebėjimais aiškiai išsitęsia, trukdama ilgiau nei valandą. Tuo filmas skiriasi nuo 2021 m. KINO PAVASARYJE demonstruoto prancūzų Emmanuel Courcol komedijos „TRIUMFAS“. (Dabar šio komediografo festivalyje rodomas „FANFAROS“). Ten viskas vyksta greitai. Todėl linksma, žaisminga. Sing sing – tikri išgyvenimai, lūkesčiai. Žaismingumo čia sunku rasti, nebent šios kalėjimo trupės finale vaidinamoje komedijoje. Tik, parodyti monologai nėra juokingi…
Tapę menininkais kaliniai savuose spektakliuose stengiasi palikti psichinę kančią ir paslėptą skausmą. Teatras leidžia neišprotėti ir rasti kitą prasmę pilkame aplinkiniame pasaulyje. Ir tai tampas tikru stebuklu. Vertas dėmesio filmas!
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/sing-singo-kalejimas/
Rich Peppiatt „KNEECAP“
Programa GARSO!
Neabejotinai vienas iš geriausių šiemetinio KINO PAVASARIO filmų. Pasakoja apie kovą už vienos iš seniausių pasaulyje airių kalbos išsaugojimą, kai Jungtinė Karalystė stengėsi užgniaužti šią kalbą. Filme sakoma, kad Airijoje šia kalba šneka 80 tūkst. airių, Šiaurės Airijoje – tik 6 tūkstančiai. Pabrėžiama, jog pasaulyje kas 40 dienų išnyksta kokia nors tautelės kalba. Žodžiu, siužeto pagrindas tinka mums, žinant, jog XIX-XX a. sandūroje okupantas carinė Rusija buvo uždraudusi lietuvių kalbą ir ją gelbėjo legendiniai knygnešiai.
Tačiau tikrai ne dėl kalbos išsaugojimo svarbumo ar tai, kad filmas airių kalba pirmą kartą buvo pristatytas prestižiniame Sundance festivalyje ir pelnė reikšming1 žiūrovų simpatijų prizą, vertinu kaip esantį tarp geriausių. Esmė – kaip filmas sukurtas! Akivaizdžiai vyrauja kūrybinės minties polėkis, atsipūtimas ir raiškos laisvumas, ekscentriškas montavimas ir savotiškas veidų koliažas. Ir tai matant, suvoki, kad siužetas labai logiškai ir nuosekliai dėstomas.
Kova už kalbą perteikiama per pirmosios airių kalba muzikavusios hip hop grupės **KNEECAP** iš Belfasto autobiografijos perspektyvą. 2017 m. susikūrusi grupė muzikuoja iki šiol. Visi trys jos nariai ir vaidina save arba, kitaip tariant, yra savimi. Jų būvis anais metais pasak filmo buvo VIENAS IŠTISAS NUOTYKIS.
Grupės repavimo tekstai fokusuojasi į narkotikų minėjimą, sekso apibūdinimą ir būtinai apie politinį respublikonizmą. Nors scenarijų rašė abu jaunieji KNEECAP hiphoperiai **MOGLAI BAP** ir **MO CHARA** vadovaujami pirmą savarankišką ilgo metro filmą kuriančio režisieriaus **RICH PEPPIATT**, laikoma, kad jų rodoma autobiografija stipriai prifantazuota. Bet yra ir tikrovėje buvusių rodomų faktų. Kaip antai, už žodžio CEARTA („TEISĖS“) užrašymo ant sienos, Moglai išties naktį praleido policijoje, nes atsisakė kalbėti angliškai. Cearta vadinosi ir jų pirmasis singlas, kuris tikrai buvo uždraustas transliuoti per radiją dėl necenzūrinių žodžių.
Filme ne pagrindinius vaidmenis vaidina keletas patyrusių aktorių, iš kurių ryškiausia žvaigždė – **MICHAEL FASSBENDER**. Airija delegavo „KNEECAP“ OSKARUI filmų ne anglų kalba kategorijoje ir jis pateko į sutrumpintą nominantų sąrašą šioje bei geriausios dainos kategorijose. RICH PEPPIATT gavo britų BAFTA apdovanojimą kaip geriausias debiutavęs scenaristas, režisierius ir prodiuseris.
Filmo kūrėjų išradingumas tikrai neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Ir kelia daug nuostabos, nes chaosas ekrane yra puikiai suvaldomas. Ir reikia dar gerai paieškoti filmų prilygstančių sava energija KNEECAP‘ui.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/kneecap/
David Moreau „KOŠMARIŠKA NAKTIS“
Programa „Vidurnakčio klyksmai“
Standartinė filmo pradžia, kai du draugai mėgaujasi berods naujoviška kokaino versija ir vienas iš apsvaigusių sėdasi į įspūdingą XXa antros pusės „MUSTANG“ kabrioletą, daug kažko nežada. Tačiau, kai į sustojusiame pakelėje automobilyje nei iš to nei iš šio atsiranda apsibintavusi moteris ir vaikinas negali jos suvaldyti, darosi įdomu!
Dar įdomiau, kai traumuotam vyrukui atsidūrus gyvenamąjame name, supranti, jog fiolmas filmuojamas **VIENU KADRU** Tai reiškia, kad kamera sekioja paskui herojų nenutrūkstant tos pačios kameros vaizdui (arba vien suteikiant tokią iliuziją?), kuris negali būti koreguojamas montuojant filmą iš daugelio vaizdo lokacijų. Tuo pačiu autoriai papuola į esminius kūrybinius apribojimus: filmavimo stadijoje neįmanoma manipuliuoti natūraliais filmo efektais, greitai pasidaryti makiažą ir ištepti sceną krauju, jeigu filmo žanras siaubo. Viskas turi būti paruošta iš anksto, kaip yra vaizdo žaidimuose.
Filmo siužetas – BEPROTYBĖS viruso procesas. Bet užsikrėtusių pamišėlių išsigąsti nepavyks. Nes filmas labai apsiriboja vienu kadru. Bet tai suteiks ir įtaigumo, natūralumo ir didesnės vaizduotės galimybes.
Siužetas nesiūlo kažko naujo, nematyto. Bet įtampą didina minėta Vieno kadro technika. Taip pat galima įžiūrėti aliuzijų į ką tik Žemės rutulį siaubusią pandemiją.
Filmas tikrai tinkamas nakvišoms, žiūrovams, turintiems noro, galimybių ir pomėgio baigti festivalio dieną paskutiniu-naktiniu seansu. Dabar kino industrijoje išgyvenančio „antrąjį kvėpavimą“ siaubo žanro mėgėjai tikrai neturėtų likti nusivylę. Aptarta filmavimo maniera leidžia žiūrovui labiau įsijausti kaip betarpiškam įvykių dalyviui. O čia yra ir triukšmingas jaunimėlio vakarėlis ir persekiojimas gatvėse ir siaubas namuose, ir pasiaukojantis kitų gelbėjimas.
Filmą aukštai įvertino kino kritikai (93% vidurkis tarp 44 kritikų)
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/kosmariska-naktis/
Tilmas Singer „GEGUTĖ“
Programa „Vidurnakčio klyksmai“
Tai antras jauno vokiečio režisieriaus filmas, pristatytas Berlyno kino festivalyje. Pagrindine siužeto intriga yra demoniška būtybė persekiojanti pagrindinę heroję, 17-metę Gretčen. Džiugina filmo pradžia, žadėdama puikų filmo tempą. Įsibėgėjus siaubo žanrui, kai aplink merginą daug baimės, filmas panyrą ir į aiškiai detektyvinę liniją, nes neaišku kas ten užsiima persekiojimu.
Vis didėja veikėjų ir nepasakysi, kad režisierius puikiai suvaldo siužetą. Tačiau mus žavi autorių dinamiškų idėjų rinkinys. Įsimintini Bavariškų Alpių vaizdai kartais nesugeba paslėpti scenarijaus duobių, kai patys autoriai turėtų vargo aiškinant jas. Rodosi filmininkams nelabai rūpėjo pasakoti nuosekliai apie Gretčen persekiojančią baltu lietpalčiu blondinę, kurios tikslas, pasirodo, ne Gretčen.
Ar užauginęs ne savo vaiką, tampi jo tėvu arba motina? Ar įseserė tikrai gali būti visavertiška tavo giminaitė?. Šie psichologiškai reikšmingi klausimai vykusiai užduodami, bet nesistengiama juos išsiaiškinti. Svarbu efektingai užklausti…
Matosi, kad „Gegutės“ kūrėjai džiaugiasi galėdami įkvėpti „nardyti“ tarp dviejų žanrų. Biudžetas nemenkas, todėl ne tik galėjo pasikviesti žinomą aktorę iš Holivudo („Bado žaidynės“, „Malonės rūšys“ ir kt.). Susidaro įspūdis, kad tik ji ir vaidina rodomą dramą rimtai, o visi kiti su tam tikra ironijos doze. Todėl keliamos idėjos apie dauginimosi kokybę, peršokimą iš XXI a. neatrodo rimtai. Dvelkia ir parodijos poskonis.
Tačiau žiūrėjimo ir aiškinimosi kas yra kas malonumo iš filmo neatimsi.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/gegute/
Agathe Riedinger „NETAŠYTAS DEIMANTAS“
Programa „Panorama“
Gundančių formų Lijana puola keistoką vyruką, pavadinusį ją „kekše“. Vaikinas sugeba išsisukti, o mes filmo eigoje įsitikiname, jog ekspresyviai atrodanti devyniolikametė nėra ištvirkėlė. Tačiau turi tikslų, kurie ją daro ne visiems priimtina – visa jos kasdienybė nukreipta į šio laikmnečio madingą išgarsėjimą. Ogi jis tai tapimas ryškia influencere, o dar geriau – dalyvavimas kokiame nors TV realybės šou, tampant jo žvaigžde.
Lijana ir yra tas „netašytas deimantas. Savo tikslų vedama ji imasi to, kas jos galva būtina – visus prasimanytus pinigus skiria makiažo priemonėms, jei pinigėlių trūksta, pati sau darosi tatuiruotes, iš paskutiniųjų moka plastikos chirurgui, gražinančiam jos formas. Ji kas dieną „vargsta“ buityje neatsisakydama supermanikiuro „produkto“, visada yra su priaugintais, įmantriai dažytais plaukais.
Dėl jos aistringo tikslų siekimo, kenčia santykiai su motina, jaunesniąja seserimi, vaikinu, kuris nesupranta, kodėl tarp jų negali „liepsnoti“ tikra meilė, jos nesupranta draugių kompanija. Tikrai nepritars filmo herojai ir žiūrovai, kurių tikslai gyvenime nėra tokie.
Taip beveik valandą stebime tik šį naratyvą ir nevyksta jokie kiti siužetiniai vingiai, nurtolstantys nuo ryškiosios Lijanos pastangų išsiskirti. Šį laiką atrodo, jog autoriai per daug užsicentravę rodydami tiktai merginos įnorius dėl ko kenčia filmas. Tačiau likus pusvalandžiai nuolatinės Lijanos drastiškos pastangos, jos nesėkmės, išgyvenimai tampa kur kas artimesni žiūrovui, sujaudina. Norisi, kad galų gale merginai pasisektų. Filmas nugriauna tarsi tvyrojusią įsitraukimo į herojės pasaulį sieną ir džiaugiesi tiek Lijanos sėkme, tiek matomais ekrane vaizdais.
„Netašytas deimantas“ turi priversti jaunus žmones susimąstyti dėl keliamų gyvenime tikslų racionalumo, o esant tiems tikslams tolimais nuo Lijanos įnorių, tiesiog stebėti ir bandyti suprasti tokius žmones. Galų gale paaiškėja, kad debiutuojančiai ilgametražiniame kine prancūzų režisierei pavyksta prisibelsti prie žiūrovų emocijų, kurios filmo pradžioje buvo tikrai šaltos. Savo vulgarumu pradžioje atsumianti žiūrovus mergina, galų gale juos pritraukia prie savęs. Ši transformacija esant neišvystytam scenarijui buvo verta Kanų kino festivalio pagrindinės programos.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/netasytas-deimantas/
Jim Jarmusch „AMŽINOS ATOSTOGOS“ (1980 )
Programa JIMO JARMUSCHO RETROSPEKTYVA
Apšnerkštomis Niujorko gatvėis klajoja vienišas vaikinas. Vėliau šiame debiutiniame genijaus JIM JARMUSCH 1980 metų filme vaikinas vardu Alia Kris Parker konstatuos, jog jo gyvenimo būdas nėra priimtinas normaliam įvaizdžiui. Jį kankina nemiga, jis jaučiasi vienišas (kaip ir jo draugė Leila), todėl nuolat ir vaikštinėja po miestą.
Jau pirmame kadre matomas saksofonininkas grojantis gatvėje nėra atsitiktinumas – Krisas seja save su instrumento legenda Charles Parker, o muzikantą vaidinantis JOHN LURIE kartu su filmo scenaristu ir režisieriumi Jum Jarmush sukūrė filmui muziką. 1939 metais Haroldo Arlendo sukurta baladė filmui „Ozo šalies burtininkas“, tampa „AMŽINŲ ATOSTOGŲ“ muzikiniu leitmotyvu.
Jauti, kad žiūri įstabią kino poeziją. Tokią, kurią visi žavėjomės jau kito laikmečio Jim Jarmusch filme „PATERSONAS“ (2016 m.) Kūrybinis polėkis tarsi sukasi ratu. Tik „PATERSONO“ herojus turi aiškiai nusistovėjusią kasdienybės rutiną, kurią gali keisti netikėti susitikimai su naujais jo sferoje žmonėmis, o „Amžinųjų atostogų“ herojus klejoja naktimis visiškai be nusitatytos tvarkos ir maršrutų kur veda akys.
„ATOSTOGOS TĘSIASI BE PABAIGOS“ teigia jaunasis Parkeris. Į kilusius žiūrovui klausimus, kada jis valgo, miega, iškur turi finansų, filmo autorius lanksčiai ir išradingai atsako, suteikdamas žiūrovui papildomo žiūrėjimo džiaugsmo.
Filmas remiasi Alija Kriso Parkerio pasakojimu apie save, jausenas, patirtį mums, už ekrano žiūrintiems šią istoriją. Tai dar daugiau nukelia tolyn nuo siužetinio veiksmo į kino poeziją. Pasakodamas apie savo vaikystę, Parkeris aiškina, kad jo namus subombardavo kinai. Vėliau minimas Honkongas. Nežinau, kad jį būtų bombardavę kinai, o vaikinas, rodosi, niekada nebuvo palikęs Niujorko. Tačiau nuolat skambant jo galvoje aviabombardavimo garsams, pasakotojas išties atveda prie namo-griuvėsių. Tokia štai yra kino poezija…
Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai. Muzikas John Lurie taps ir pagrindinių Jarmusch filmųaktoriumi, pvz. Šioje „Kino mpavasario“ retrospektyvoje rodomame „Keisčiau nei rojuje“ (1984 m.). Ir jau debiutiniame filme Jarmusch pademonstruoja savo neeilinį talent – filmą žiūrėti yra vienas malonumas!
Nors labia norisi pamatyti kiek įmanoma daugiau naujų filmų, bet ši klasika nemari. Didžioji dalis geriausių „Kino pavasario“ naujųjų hitų vis dėlto neprilygsta JIM JARMUSCH kūrybiniam polėkiui net ir debiutiniame filme.
Treileris ir seansai:
https://kinopavasaris.lt/filmai/amzinos-atostogos/
Bernhard Wenger „POVAS“
Programa „Panorama“
Intelektuali komedija. Tai reiškia, kad rodomas koučingo profesionalas, mokantis kitus gyventi išsisukant iš stresinių, nepakeliamų situacijų, bet pats nuolat būvantis tokiose, nejuokina banaliais metodais, pigiai. Tačiau taip, kaip atrodo nuolat ekrane esantis pagrindinis personažas Matijas, skatina diskutuoti.
Vieni žiūrovai gali pripažinti, jog nuolat „išpūtęs“ akis, susikaustęs, gana pasimetęs žavus vyriškis yra tinkama vaidybos maniera, kai reikalinga vaizduoti būtent tokį personažą kuriam nesiseka santykiai šeimoje bei bandymai kompensuoti tai naujais romantiškais ryšiais. Kiti gi, teiks, jog ekrane vyras atrodo dirbtinai, trūkstant natūralumo ir įtikinamumo.
Man atrodo, jog būtent toks specialistas, kokį atskleidžia aktorius Albrecht Schuch vargiai galėtų būti vedančiuoju specialistu kompanijoje, kuri be teorinio piliečių mokymo, kaip vėliau paaiškėja, užsiima ir teatralizuotais situacijų suvaidinimais pagal užsakovo norus. Ir iš užgyvento turto bei šefo rodoma pagarba atrodyti, kad dirba itin sėkmingai. Aktorius kiek perlenkia pateikdamas Matijaso užsisklendimo ir pasiklydimo bendraujant su moterimis aspektus.
Niekaip nepritariu, kad savigraužos scena teatro salėje atrodo natūraliai. Toks žmogus, viso filmo metu nesugebėjęs rasti tinkamų elgesio niuansų, nesugebėtų taip nugalėti save, kaip padaro turtingo užsakovo 60-metyje.
Austrą scenaristą ir režisierių Bernhard Wenger sukurti šį filmą įkvėpė Japonijos „Rent-A-Friend“ ir „Friend-For-Hire“ agentūrų veikla, su kurių darbu jis detaliai susipažino Japonijoje.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/povas-2/
Lina Lužytė, Nerijus Milerius „JOHATSU“
Programa LIETUVIŠKŲ FILMŲ PREMJEROS
Kodėl toks grynai lietuviško filmo japoniškas pavadinimas? Vienas iš filmo autorių, Vilniaus Valstybinio Universiteto Filosofijos fakulteto docentas Nerijus Milerius, kuris iki šio filmo buvo ir kino teaoretikas, o dabar – jau ir praktikas, sužinojo, jog tokiu žodžiu Japonijoje vadinami žmonės dėl įvairiausių priežasčių atsisakę savo tapatybės ir naujais dokumentais gyvenantys visiškai kitoje vietovėje ir aplinkoje. Jis suprato, jog pirminis noras sukurti klasikinio kūrinio Sofoklio ANTIGONĖ motyvais. Nesigilinant į šios tragedijos siužetą, pagrindinis jo motyvas, kad seseriai karalius neleidžia palaidoti žuvusį brolį. Ji tai padaro slapta. Išsiaiškinus apie JOHATSU, abiem autoriams kilo tik didesnis noras sukurti tokia tema filmą.
„JOHATSU“ žanras retas meniniame lietuviškame kine – detektyvas. Paskutinis detektyvas, nevertinant visokių komercinių komiškų, neturinčių išliekamosios vertės pavyzdžių, buvo pripažinto profo EMILIO VĖLYVIO „Piktųjų karta“. O ir šis daugiau trileris nei grynas detektyvas. Taigi, kad žanras vėl trumpam karaialiaus Lietuvos kino ekranuose, tikrai džiugu.
Čia pat N. Milerius pasiguodė, jog jis su Lina Lužyte nėra pora gyvenime, todėl prieš miegą nebuvo galimybių išsidiskutuoti kūrybinio proceso metu, kaip kad būna kai yra du ir scenaristai, ir režisieriai. Ir reikia pritarti, kad matosi vaizdo ir siužeto „detalėse“, kad diskutuoti dar reikėjo. Jau patyrusi filmų kūrėja LINA LUŽYTĖ, iš dokumentinių ir meninių jos kino darbų man ypatingą įspūdį yra palikęs trumpametražis „ŽAISLIUKAI“ bei porą dokumentinių filmų iki šiol sukūręs NERIJUS MILERIUS panašių į „JOHATSU“ rebusinių filmų korifėjaus prancūzo a.a. Claude Chabrol lygio dar tikrai nepasiekė.
Vilniaus morge dirbanti žavi raštininkė Lina betarpiškai dalyvauja vyro atpažinimo procedūroje ir tvirtai įsitikina, kad žmona pamelavo sakydama, kad čia jos vyro kūnas. Lina apima užsispyrimas aiškintis, kas čia įvyko. Ji įvelia į savo tyrimą gana pilkai filme atradantį, nes neaišku nei kuo jis dirba, jei jam prieinami tarnybos 112 darbiniai įrašai, nei aiškaus charakterio draugą Tomą ir aistringai aiškinasi. Premjeros „Kino pavasaryje“ metu Nerijus Milerius prisipažino, kad matė šiame vaidmenyje tik ŽYGIMANTĘ ELENĄ JAKŠTAITĘ ir labai bijoje žiūrėdamas Andriaus „BĖGIKĘ“, kuriame išgarsėjo ši dviejų garsių aktorių ir režisierių dukra, filmą. Apsidžiaugė, kad jie nepanašūs. Ši naujojo filmo autoriaus baimė lyginant su 2021 m. Filmu, tik dar kartą parodo, koks ilgas yra filmų kūrybos procesas…
Ogi Žygimantė „Johatsu“ tokia pati šauni, kaip ir ankstesniąjame hite.
Tačiau pasidžiaugus pagrindine aktore, ima lysti tos minėtos abejotinos detalės. Na, nepristos policininkas prie lengvojo automobilio vairuotojos ir neareštuos nakčiai daboklės, jei ji iš automobilio stebi kiemą. Net jei ir neturi dokumentų, ar ne jos automobilis (taip ir nepaaiškėja priežastis). Negulės viršutiniame spintelės stalčiuke užtaisytas pistoletas, net jei filmo pabaigoje ir paaiškinama, jog jis išduotas savigynai. Nevyks „naujai iškepta“ detektyvė į susitikimą su paslaptingu liudytoju … traukiniu. Jei jame neaiški persona bandys įbauginti Liną, taip ir padarys, bet neištrauks iš rankinuko (ar kišenės) kažko, kas ir lieka paslaptimi. Jei nakvos katafalke, tai nebus taip įmigusi, kad nesureaguotu, kad kažkas su prožektoiriumi knisasi po tą katafalką. Ir t.t.
Į filmą įtraukta gausus būrys populiarių aktorių: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Aleksas Kazanavičius, Valentinas Krulikovskis, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis, Mindaugas Papinigis, Severija Janušauskaitė. Jie geri. Bet aktoriai neištrauks iš naratyvo audinio baltus siūlus… Beje įspūdingai atrodantis Vėlyvio filmuose KEISTABALSIS Mindaugas Papinigis, čia, sakyčiau, pervaidina. Tai irgi režisierių trūkumas, nefiksuojant jo perdėtų mimikų. Gal kai kurie žiūrovai neliks sužavėti, kad tiesa taip ir neišaiškinama iki galo, o tenka vadovautis prielaidomis. Bet, jei buvo toks autorių noras, kad žiūrovas liktų su spėlionėmis, negaliu kritikuoti…
Sunkoka pateikti aiškią išvadą apie filmą. Kad sukurtas patrauklaus žanro, realiai egzistuojančia, tiesa, nedažna tema, kinas – labai labai gerai. Kad nepavyko itin meistriškai jo realizuoti, taip pat nepaneigsi.
Treileris ir likę premjeriniai seansai : https://kinopavasaris.lt/filmai/johatsu-skn-gv/
Emmanuel Mouret „TRYS DRAUGĖS“
Programa PANORAMA
Pirma filmo minutė sukėlė nuostabą, jog ko gero esu matęs šį naują filmą. Ypač didino šį įtarimą kažkur matyti aktoriai, o tarp jų labai produktyvus dabartiniame prancūzų ekrane barzdočius VINCENT MACAIGNE. Laime, greitai nurimau, jog būdingi prancūzų kinui vaizdai ir santykiai nėra matyti.
Tačiau kitos kelios minutės užtikrinto optimizmo nekėlė. Akivaizdu, jog teks sekti MELODRAMOS žanro kiną. Nedaug rastume patyrusių „Kino pavasario“ žiūrovų, kurie išsiaiškinę tokį faktą nudžiugtų. Juk gretimose salėse rodomi filmai gal prasmingesni? Perskaičiusiems šiuos įžanginius žodžius, siunčiu nuraminimo teiginį – ir melodramos žanras taps geidžiamu, jei jo imsis tikras meistras. Po filmo drąsiai galėjo teigti, jog šiemet 55-ąjį gimtadienį švęsiantis prancūzas EMMANUEL MOURET tokiu yra! Per 25-erius kūrybinius metus sukūręs ne mažiau 20-ies ilgametražių, dažniausiai melodraminių filmų, tapo užtikrintu profesionalu, kuriam, matosi, gero skonio galima tik pavydėti.
Trys, save vadinančios geriausiomis draugėmis, senokai paminėjusios trisdešimtmečio gimtadienius nerimsta savo šeimose, nes jaučiasi nepilnavertiškai išsiskleidusiais santykiais su antrosiomis pusėmis. Tiesa, viena draugė net ir neturi šeimos, tačiau visais įmanomais būdais ieškanti partnerio ir „laisvu nuo paieškų laiku“, žarstanti abiejoms draugėms jos nuiomone prasmingus patarimus ir rekomendacijas. Pasakoti, kas vyksta tarp tų kelių filmo veikėjų būti ne tik negarbinga nutarusių pamatyti filmą atžvilgiu, bet ir kvaila savo požiūriu – posūkių, posūkėlių išsivystančiose jausminėse herojų peripetijose tiek, kad beatkurdamas juos žodžiais, įsivelsi į ilgiausius raštus.
Reikia pasakyti, kad prancūzų tarpusavio santykių aiškinimaisi ir išsiaiškinimai primena didžiojo WOODY ALLENO niujorkiečių problemas. Tik prancūzai nesivargina įpinti į pokalbius intelektualiojo prado ir lieka tik jausminiuose išgyvenimuose. Nėra čia ir etatinių psichotarapeutų, o jų vaidmenis sėkmingai atlieka draugės viena kitai. Jeigu ieškosime prancūziškų pavyzdžių, tai galime įžiūrėti artimumą Triufo ir, žinoma, Eric Rohmer kūrybai. Tačiau, žinoma, „TRYS DRAUGĖS“ visiškai originalus kūrinys.
Melodramos būna bent dviejų rūšių: vienose išspaudžiama ašara, kituose siekiama žiūrovo plačios šypsenos. „TRYS DRAUGĖS“ iš pastarųjų. Ne visais rodomais atvejais, bet kaip protingas filmas, skatins ir patikrintą tiesą – ne visada ėjimas kairėn ir dešinėn yra geriau, nei matymas ką jau turi ir niekur nesukiojiesi.
Man „TRYS DRAUGĖS“ buvo netikėtas gero filmo atradimas. O ar ne todėl ir mylime „Kino pavasarį“?
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/trys-drauges-2/
Johan Grimonprez „PERVERSMO GARSO TAKELIS“
Programa GARSO!
Prestižinio Sandenso kino festivalyje pristatytas, geriausio metų dokumentinio filmo Oskarui nominuotas, kaip ne keista, Belgijos, šalies kuri filme blogis, kino kritikų gavęs filmas yra unikalios, pagavios struktūros.
Rodoma 65-eių metų senumo istorija, kai Afrikos šalys tarsi sutartinai ėmėsi vaduotis iš Vakarų kolonialinio jungo, norėdamos sukurti panašią į JAV struktūrą Jungtinės Afrikos valstybės ir tam tuomet buvo žiauriai pasipriešinta. Labai primena šiuolaikines peripetijas, nes Belgijai stengiantis išlaikyti kaip koloniją Kongą, aktyviai įsikišo JAV, nes joms buvo aktuali naudingoji iškasena – uranas. Norėdama įgyti čiabuvių prielankumą, Amerika siuntė į Afriką koncertuoti savo pasaulinio džiazo žvaigždes, šiems gal ir nesuvokiant tikrojo gastrolių tikslo: be filmo apraše minimo džiazo karaliaus LOUIS ARMSTRONG ir kitų, dar galima paminėti tokius parodomus „Perversmo garso takelyje“ džiazo žymūnus kaip ELLA FITZGERALD, THELONIOUS MONK, JOHN COLTRANE, ART BLAKEY, pernai mirusį QUINCY JONES, MILES DAVIS ir kt.
Taip filmas ir konstruojamas – aktyvioji politinio veiksmo scena, jungiama su šių žvaigždžių koncertų fragmentu džiazo scenoje.
Neabejotinai įdėją filmui padiktavo ne tik kovos už nepriklausomybę (kaip mums pasisekė 1990 m. kovo 11-ą!!!) lyderio. Kongo demokratinės valstybės vyriausybės vadovo PATRICE LUMUMBOS nužudymas, bet ir džiazistų dainininkės EBBEY LINCOLN IR būgnininko MAX ROACH vadovaujamos 60 patriotų įsiveržimas į Jungtinių tautų būstinės posėdžių salę ir ten sukėlusių riaušes. Visa tai dalykiškai, bet intensyviu tempu parodoma ir papasakojama filme.
Dar mus išskirtinai domina istorinis SSSR vadovo Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo paveikslas. Garantuoju, kad mažai kas yra matę jo elgseną tribūnoje, nes ne vien daug metų praėję, bet ir 1960 m. šalyje beveik nebuvo TV aparatų. Jei ir buvo pasirodę pirmieji, tai sprindinis kineskopiukas įmontuotas į radijo aparato panelį. Ogi Chruščiovas (valdė 1953-1964 m.) savo mužiškumu radikaliai skyrėsi nuo po jo vos ne 20 metų valdžiusio Brežnevo bei dabartinio putino. Nikita iš tribūnos rėžė kalbas lyg boksininkas mosikuodamas kumščiais. O mes žinojome tik jo kalimą į tribūną nusiautu batu (šis epizodas ir neimtas į filmą). Be to, neišdildomą įspūdį palieka SSSR delegacijos elgesys, kai balsuojama jiems nepalankiai Jungtinėse tautose.
Taigi, kam bus aktualesnė politikos istorija, kam – istoriniai džiazo klasikai, kurių dėl geležinės uždangos taip pat nesamę dauguma mačiusių. Klausę tik įrašus…
Tikrai įdomus filmas, vertas pamatymo.
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/perversmo-garso-takelis/
Juliusz Machulsky „LOPŠINĖ“
Programa „30 POAVASARIŲ“
Ryškiai išsiskirianti „Kino pavasario“ programa, nes siejant su 30-uoju festivalio jubiliejumi, veikėjai, stipriai prisidėję prie šios kasmetinės kino šventės organizavimo, gavo užduotį išrinkti iš viso jų „Kino pavasarių“ periodo PATĮ PATĮ filmą ir priminti 2025 metų festivalio žiūrovams koks gėris būdavo ankstesniuose pavasariniuose kino renginiuose. Visų buvusių programos sudarytojų pasirinkimai yra labai ir labai suprantami, bet nustebau 2009-2018 m. festivalio meno vadovės SANTOS LINGEVIČIŪTĖS išskirtu garsaus lenko JULIUSZ MACHULSKI 2010 metų filmu „LOPŠINĖ“.
Pradėjęs žiūrėti, stebėjausi kaip bene 2011 m. „Kino pavasaryje“ neradau laiko lenkų filmui. Nes ko jau ko, lenkus reikia stengtis visuomet pažiūrėti. Dar daugiau nustebau – kokia gera ši juodoji komedija ! Kad rekomendacija būtinai pamatyti „LOPŠINĘ“ būtų įtaigesnė, paliudysiu, jog po seanso, deja, ne pilnai užpildytoje antroje pagal dydį Vingio salėje aidėjo garsūs plojimai, žinant, kad nei autoriai, nei pati Santa ar KP vadovai jų negirdi, nes rūpi nauji filmais. Tačiau Kauno ir Vilniaus kino žiūrovams, ieškantiems ryškaus įspūdžio, siūlau rinktis likusius filmo seansus.
Dar dėl ko nustebau, kad JULIUSZ MACHULSKI, komediografas tvirtais įsirašęs save į Lenkijos kino istoriją, kaip režisierius nubrėžęs aiškias komedijos gaires kitiems filmų kūrėjams savo didžiausiu hitu „VABANK“ (1981 m.), po to sekusiais filmais niekaip nesugebėjo prartėti prie savo užkeltos kortelės. Jau kitas jo filmas „SEKSMISIJA“ buvo aiškiai silpnesnis. Vėliau Machulskis tarsi ir visai prapuolė iš Lietuvos kino žiūrėtojų akiračio – kūrė serialus ar filmus, nepasiekiančius mūsų kino ekranų. Šio žinojimo dėka, matyt, ir būsiu praleidęs savo laiku „LOPŠINĘ“.
O lenkiškos a la Adamdsų šeimynėlės – MAKAREVIČIŲ nuotykius, kaip taikliai pažymėjo Lingevičiūtė, lenkiškoje Rumšiškių sodyboje, taip smagu žiūrėti, kad po seanso žiūrovai skirstosi pasidabinę plačiomis šypsenomis. Nepasakosiu apie Mozūrijoje dingstančius įvairiausius žmones, bet kaip ir supratote, „LOPŠINĘ“ stipriai stipriai rekomenduoju pamatyti.
Treileris ir likę seansai: Lopšinė - Kinopavasaris
Matthew Rankin „UNIVERSALI KALBA“
Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS
45-ių kanadietis režisierius akivaizdžiai atiduoda duoklę iškiliajam Irano kinui, savo naujausiame filme „UNIVERSALI KALBA“ taikydamas būdingos šios šalies kinui struktūras, manieras ir tiesioginei kalbai – filme kalbama persiškai, nors ne visi personažai atrodo kaip iš Azijos. Persiškai filmas turi ir antrą pavadinimą „Meilės daina kalakutui“. Veiksmas vyksta Kvebeke ir Vinipege, kur persų kalba, matyt, egzotika. Kažkada kanadietis tirek įsimylėjo Irano kiną, kad išvyko į Iraną mokytis kurti kiną, išmoko tenykščią kalbą, bet daugiau ten nieko nenuveikė .
Skaičiau, kad filmo stilistika primens Aki Kaurismaki ar net Wes Anderson filmus, tačiau gana greitai po efektingai komiškos filmo pradžios, pajutau švedų kino žymūno Roy Andersson unikalųjį kiną, kurį taip puoselėja „Scanorama“.
Deja, iki Mohammad Rasoulofo lygio, kurį matome „Kino pavasario“ hite „Šventosios figos sėklos“ kanadiečiui prisikasti nelabai pavyksta. „Universali kalba“ tarsi užbuksuoja toje pasirinktoje stilizacijoje.
Tačiau pasakiški siužeto posūkiai, kur reikia rasti būdą pasiekti lede užšalusį banknotą, kaip pagelbėti draugui, nes jo akinius pavogė kalakutas, kaip vesti ekskursija tarp gigantiškų mūrų, kai nėra ko parodyti. Tačiau gidas su populiarios rožinės spalvos ausinėmis nuo šalčio rodo legendinę automobilių parkavimosi aikštelę, žymiausią mieste paminklą – 1978 m. kažkieno paliktą ant suoliuko lagaminą bei namus, kuriuose gyveno nieko neišsiskiariantys, bet labai geri žmonės …
Žiūrovai bus paprotinami gilia išmintimi, užrašyta ant miesto plakatų: „Nerėkaiuti šalia gėlių“ arba „Nevaikštinėk be tikslo – užsiimk darbu“.
Tačiau keista, kad taip efektingai prasidėjęs filmas su pradinokų emigrantų mokytojo šou, vėliau tą mokytoją „pamiršta“ ir deja, jam filme vietos nebeatsiranda. O tas šou prasideda, kai vaikai suerzina pedagogą, kai vienas ant savo veido nusipiešia ūsus ir antakius, imituodamas garsų praėjusio amžiaus britų komiką Graučo Marksą, o kitas negali perskaityti vienintelio prancūziškai užrašyto sakinio „Mes visiems laikams pamiršti šiame pasaulyje“ nes gi jo akinius pavogė… kalakutas.
Galų gale paaiškėja, kad visą filmą mes buvome ne ekskursijoje, bet vartėme jautrų filmo lyrinio herojaus dienoraštį.
Treileris ir seansai: Universali kalba - Kinopavasaris
JIM JARMUSCH „PASLAPTINGAS TRAUKINYS“
Programa „JIM JARMUSCH RETROSPEKTYVA“
Įspūdingas gyvo kino klasiko filmas, must see festivalyje „Kino pavasaris“.
Žymusis kino autorius čia atiduoda duoklę rock’n’roll karaliui ELVIS PRESLEY. Tiesa, labai tiesiogiai tik pirmoje trilogijos dalyje „TOLI NUO JOKOHAMOS“. Čia jaunųjų japonų pora atbilda traukiniu į JAV Memfi (Tenesy valstiją), kad atiduotų duoklę jų dievinamai legendai. Keistai, bet išradingai nešdami didžiulį lagaminą, apsistoja apšnerkštame viešbutyje „Arkada“, nes jaučiasi, jog sudėjo visas savo santaupas tokiai gyvenimo kelionei.
Dailioji poros pusė Micuko be išlygų įsimylėjusi Elvį, o štai jos antroji pusė pirmenybę teikia Karlui Parkinsui. Ginčai, kaip galima numanyti, netrukdo karštam pasimylėjimui viešbutyje. Tik ruošiantis palikti viešbutį, išgirsta panašų į šūvį garsą.
Antroje dalyje „VAIDUOKLIS“ regime italę Luizą, gedulo namuose atsisveikinančią su vyru, pašarvotu karste. Toliau ši lunija neaiškinama, o rodoma, kaip atidėjus skrydį į Romą, Luiza vaikštinėja po Memfį ir ją apgauna du veikėjai – laikraščių-žurnalų pardavėjas ir vyriškis prie baro, papasakojęs istoriją, jog kartą kaip taksistas jį pavežė Elvis Presley ir įdavė šukas, kurias turi už 20 dolcų atiduoti pamatytai merginai prie baro.
Nukakusi į tą pačią „Arkadą“, Luiza gelbsti be finansų likusią nepažįstamąją Dee Dee. Jos apsigyvena kartu. Nauja draugė pasakoja, kad ką tik paliko vyrą, o mes suprantame, jog faktiškoji filmo siužeto rišamoji grandis ir yra tas viešbutis. Kai radijas užgroja tą pačią „Blue moon“ dainą kaip ir pirmoje dalyje, jos ne tik išvysta Elvio vaiduoklį kambaryje, bet taip poat išgirsta šūvį.
Trečia dalis „PASIMETĘ KOSMOSE“ prasideda, kai vyrukas, pravardžiuojamas Elviu, nusigeria dejuodamas, kad jam fatališkai nesiseka – ką tik prarado darbą ir jį pametė žmona Dee Dee. Nepasakosiu kodėl, bet iš baro „išviretusi“ draugelių trijulė taip pat slepiasi viešbutyje „Arkada“. Visose trijuose dalyse, jau nekalbant, jog pirmoji pora juo važiuoja, pamatome pravažiuojantį tą patį traukinį. Veiksmai vyksta identišku laiku.
Filmo meistrystė akivaizdi. Jį nepaprastai įdomu sekti. Kanuose, kur filmas gavo Meninių pasiekimų prizą, kritikai pažymėjo stipriai per pirmąjį kūrybos dešimtmetį išaugusią Jim Jarmusch kūrybinę klasę, ypač kaip scenaristo.
Treileris ir seansai: Paslaptingas traukinys - Kinopavasaris
Frederik Louis Hviid „TYLIEJI“
Programa „PANORAMA“
„Kino pavasaris“ atviras bet kuriems žanrams. Be abejonės ir aštriam trileriui, jeigu tik jis sukurtas profesianioliai, išlaikant kino meno kanonus ir „nenusišneka“. Toks būtent ir yra naujas Lars von Trier įkurtos kino kompanijos ZENTROPA danų-švedų trileris „TYLIEJI“. Būtinai pasistenkite jį pamatyti!
Po nepavykusio banko šarvuočio apiplėšimo Giioteborge, sekančiais, 2008 metais jau Danijoje apiplečiama pinigų perskaičiavimo įmonė. Tačiau tai neprilygo po to sekausio 2008 m. rugpjūčio 10 d. įvykdyto analogiškos įmonės, iš kurios pinigai paskirstomi bankams, apiplėšimo, kai buvo pagrobta apie 75 mln. daniškų kronų. Tiesa, tai sudaro virš 10 mln. eurų. Bet suma vis tiek įspūdinga. Ir tik 4 mln. pavogtų kronų iki šiol yra atrasta.
Nemanau, jog išduosiu, kad 15 grupuotės vadeivų buvo suimti (to beveik nerodo filme) ir jų bendras kalėjimo laikas sudaro daugiau kaip 100 metų. Būtent, vienas iš nusikaltėlių, jau „atmatavęs“ savo bausmės laiką, būdinga pavarde Anderssonas, ir tapo filmo dalykiniu konsultantu. Tai, koks gavosi rezultatas, jis sako esąs labai patenkintas. Jo teigimu, apiplėšimo scenos yra itin realiai nufilmuotos. O apiplėšimas sudaro 1/3 filmo trukmės. Andersono požiūriu, šie kadrai yra 100% realistiški
Tai trečias 36-ių dano kino režisieriaus Frederik Louis Hviid, besispecializuojančio aštrių trilerių žanre, pilno metro filmas.
Atsispiriant, jog režisierius dievagojasi, remdamasis konsultantu, kad viskas rodoma itin realiai, priekabus žiūrovas nesupras, kodėl pačiame pirmame apiplėšimo demonstravimame, banko šarvuotis lieka kaip įbestas, kai akivaizdžiai galėjo nustumpti kelią užtvėrusičą banditų taip mėgstamą AUDI A6 ?! Tiesa, anos, švediškos, situiacijos konsultantas galėjo ir nežinoti, todėl sutikime, jog ji improvizuota.
Betgi labai stebina, kaip milijonus „vartanti“ įstaiga, kurioje kalnai banknotų sudėti į dėžutes ar tiesiog sukrovus ant stalo, buvo taip neapsaugota!! Gyvo saugos personalo nėra, išskyrus vis pikapu atvykstančią pareigingąją ir pagal filmo idėją, labai atsakingą apsaugininkę. Protu nesuvokiama
Įdomybė ta, kad pats konsultantas Anderssonas vaidinti filme atsisakė ir savo personažą identifikuoti filme uždraudė. Todėl filmo pagrindinis veikėjas yra išgalvotas tatuiruotasis boksininkas, nesugebantis iš savo veiklos paragyventi. Likimo ironija, kad iš žmonos marokietės pusės, turi giminaičių, linkusių „kažką organizuoti“.
Nors siekis realistiškumo, pašalina iš scenarijaus psichologinę dramaturgiją, filmas puikiai žiūrisi. Esi netekęs amo dėl drastiškų nusikaltėlių veiksmų.
Treileris ir seansai: Tylieji (SKN) - Kinopavasaris
Silje Evensmo Jacobsen „LAUKINĖS ŠIRDYS“
Programa „TEN KUR AUGA MEDŽIAI“
UAB „Kino pavasaris“ iš pagrindinio savo renginio kovo mėnesį turi išgyventi po jo cielus metus. Neabejotina, kad jos didžiausias kino festivalis Lietuvoje turi aiškių ir komercinių prerogatyvų. Bet kaip tada suprast, kad savo filmo pristatymui iš Norvegijos pasikviečiama visa filmo aktorių trupė! Maža to, kadangi tiems aktoriams nuo kelių iki keliolikos metų, „Kino pavasario“ direktorius šeštadienio rytą vežasi visus tuos aktorius į atraktyvų Vilniaus pramogų parką, kur nuo karuselių gausios aktorius apima tikra euforija. Pasitaupymu tuo nepavadinsi. Ogi žiūrovams siusitikimas su visa norvego NIKO šeimynėle palieka neišdildomą įspūdį, kaip jauniesiems norvegams, žinoma, paliks tokį pat įspūdį trumpas paviešėjimas Lietuvoje – buvo ne vien Vilniuje, bet ir Kaune.
Filmo režisierių patraukė ši šeimyna, nes atsisakė civilizacijos ir apsigyveno Norvegijos miško paunksmėje atokiau nuo miestų ar kaimų. Tiesa, žiūrint filmo įžangą, šypsena kelia atsiribojimas nuo civilizacijos – šeima naudojasi automobiliu, benzopjūklu, turi elektrą ir visomis kitimis reikiamomis buities priemonėmis. Skirtingo amžiaus keturi vaikai labai fotogeniški, natūralūs ir užmiršę, jog yra filmuojami. Tiesa, matėsi, jog tėvas specialiai organizuoja „akcijas“, kad vaikai deklaratyviai parodytų kaip gerai jaučiasi gamtoje. Stipriai mane sutrikdė, kai tėvas aiškina, kad jie tiek artimi gamtai, jog nutarė apsieiti be mokyklos. Gi žinome suverenus Lietuvoje – kaip nevykusiai atrodo jų antisocialinis nusistatymas vaikų atžvilgiu.
Kiek trikdė, kad filmas prasidėjo netrumpu nuotraukų demonstravimu, bet greitai tam atsirado paaiškinimas. Būsiu nekorektiškas (prašau atleisti) ir šventvagiškas, bet neiškęsiu nepasvarstęs, jog mamos Marijos išėjimas iš šio pasaulio dėl onkologijos, „sureguliavo“ įtartinus šeimynos nusistatymus. Štai kodėl pradžioje būta tiek nuotraukų. Laimei, buvo šiek tiek nufilmuota mama ir išsaugotas jos balsas.
Tikrai negražu taip kalbėti, bet Niko negalėjimas išsaugoti užgyventus pastatus ir žemę bei privertęs vėl grįžti arčiau tos civilizacijos, suveikė teigiamai vaikų integravimęsi į priimtiną gyvenseną. Jų pripažįstamu ir net mėgiamu traukos tašku tapo mokykla, naujieji draugai.
Didįjį Žiuri prizą gavęs filmas prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje yra šiltas, mažorinės nuotaikos, labai gyvybingas. Vaikai natūralūs ir įdomūs. Tiek prie šviežio mamos kapo, tiek mokykloje tarp draugų.
Žiūrėti šeimos transformaciją, vaikų ūgtelėjimą lyginant su filmo pirmaisiais kadrais, jų samprotavimus ir žaidimus sekti yra vienas malonumas. Žiūrovai patiria įvairiapusiškas emocijas – ir pagraudinimą ir pajuokavimą, filmo herojų nusiminimo ir džiaugsmo akimirkas. Filmas labai spalvingas tiek vaizdu, tiek nuotaika.
Treileris ir seansai: Laukinės širdys - Kinopavasaris
Denis Cote „PAUL“
Programa MESITRAI
Gerai žinomas „Kino pavasaryje“ penkiasdešimtmetis kanadietis filmų režisierius DENIS COTE (matėme jo filmus festivalyje „Vaiduoklių miestelio antologija (2019), „Tokia švelni oda“ (2018), taip pat Lietuvoje trumpai buvo parodyti „Tokia ta vasara“, „Vika ir Flo sutinka lokį“, „Panelė Kenopsija“) šįkart pats atvyko pristatyti naujausio savo filmo, kurio pasaulinė premjera įvyko maždaug prieš mėnesį Berlyno kino festivalyje.
Keista, kad filmas nesulaukė atgarsio iš dalyvavusių Berlynarėje Lietuvos kino kritikų, nes tikrai neeilinis. Aš nesusipažinau su trumpa anotacija svetainėje ir visą filmą analizavau scenarijaus netobulumus, neišbaigtumus. Ir prireikė režisieriaus žodžio publikai, jog suvokčiau, kad nesąmoningai galvojau apie filmą.
Čia – ne aktoriai, o tikras gyvenimas. Mažo biudžeto filmas (turėjo tik 160 tūkst. Eur, kuriuos, kaip sako Deni, gavo iš Kanados kultūros ministro, nes pažįstami )) kur kas arčiau dokumentinio liudijimo nei vaidybinių scenų.
Ekrane nesveikai nutukęs (tiesa, būna ir kur kas storesnių jaunuolių) PAULAS, dejuojantis, jog jam pasireiškia ir diabetas, ir, kas jo atveju, blogiau – depresija bei baimė masinįų žmonių susibūrimų vietų. Palaipsniui jis išsiaiškino, jog geriau pasijaučia valydamas svetimus butus. Ir ne bet kur – valdingų moterų. Pasiskelbęs Instagrame, jog atlieka tokias paslaugas ir jo nikas VALYTOJAS SIMP PAUL, jis sulaukia nemenko susidomėjimo ir pasiūlymų. Be to, jis paprasčiausiai lipina skelbimukus ant stulpų ir gatvėse įrengtų spintelių.
Režisierius paaiškino, jog Paulo depresija pasireiškia ir vyriškos kompanijos nepriėmimo. O filme fiksuojamos klientės turi aiškių erotinių poreikių. Tam ir skirtas filmas, kad matytume, kaip odiniais rūbais apsitempusios pusamžės moteriškės raišioja savo būsto valytoją virvelėmis, joja ant jo, reikalauja storuliui daryti jų paskirtą atsispaudimų nuo grindų skaičių ir būtiniausiai… specialiais bizūnėliai nuplaka vargšelį. Matosi, kad Paulas to geidžia ir vadina moterį „šeimininke“, vieną – princese, pats būdamas tarnu. Šiose keistokose scenose jokiu būdu neprieinama prie sekso.
Režisierius po seanso teigė, kad viskas parodoma natūraliai ir jis mažai kišosi į procesus. Tik kai kuriuos kadrus pasiūlė, pvz. PAULUI nepriimtini šokiai didesnėse erdvėse, bet diplomatiškai Deni įkalbėjo jį didelėje salėje stebėti burleskos šokėją. Sumanytas buvo ir filmo pabaigoje kopimas į kalną.
Režisierius pripažino, kad nebuvo itin sunku Paulą įkalbėti nufilmuoti, kas darosi jo klienčių butuose. Kiek sunkiau ėjosi derėtis su jo seserimi, motina ir dėde, kurių filme visai nėra. Moterys irgi įvairiai reagavo į jų filmavimą – aiškiai matysite, jog keletas personažių nerodo savo veido – viena yra su šuns kauke, kita duoda nurodymus, filmuojant ją tik iki pusės.
Kai sužinai, jog didžioji dauguma filme matomų dalykų yra paimta iš realaus gyvenimo, filmą, kurio atsiradimas užtruko 7 mėnesius dėl įvairiausių suderinimų, priimi tikrai su didžiuliu įdomumu. O maestro DENIS COTE režisūriniai ir filmavimo sugebėjimai – nekvestionuojami.
Kas smagiausia, jog režisierius turi matymą, jog PAUL kasdienybės ir aistros atskleidimas, jam pagerino psichologinę būseną.
Treileris ir seansai: Paul - Kinopavasaris
Andres Veiel „RIEFENSTAHL“
Programa „KRITIKŲ PASIRINKIMAS“
LENA RIEFENSTAHL niekada nebuvo nacių partijos narė, bet kūrė propagandinius filmus. Garsiausi – „Valios triumfas“ (apie nacių partijos mitingą Niurnberge 1934 m.) ir „Olimpija“ (apie 1936 m. Berlyno olimpines žaidynes. Filmas 1938 m. Venecijoje laimėjo pagrindinį prizą).
Pasaulyje nuolat diskutuojama, ar kino kūrėja buvo nacių režimo bendrininkė, ar tiesiog menininkė. Rašytoja Susan Sontag manė, kad Riefenstahl veikla pagrįstai laikoma nacių propaganda. Quentinas Tarantino Riefenstahlį pavadino „geriausia visų laikų režisiere“ (Na, jis mėgsta skambius apibūdinimus :). Įvairiu metu Jodie Foster, Paulas Verhoevenas, Stevenas Soderberghas ir Madonna planavo dalyvauti projektuose, susijusiuose su Riefenstahl biografija.
Sukurti pernai Venecijos kino festivalyje nekonkursinėje programoje pristatytą filmą režisieriui Andres Veiel pasiūlė prodiuserė Sandra Maischberger. Ji 2002 m. ėmė interviu iš Riefenstahl jos šimtmečio proga, likus metams iki Lenos mirties. „Išėjau iš Riefenstah namų turėdamas daugiau klausimų nei atsakymų“, – prisimena prodiuserė.
Kurdamas šį dokumentinį filmą, režiserius panaudojo anksčiau nepublikuotą medžiagą iš Riefenstahl asmeninio archyvo. Iki 2016 metų archyvinę medžiagą – 700 dėžučių dienoraščių, laiškų, asmeninių nuotraukų ir telefoninių įrašų – saugojo Riefenstahl pokarinis partneris, 40-ia metų jaunesnis už Leną operatorius Horstas Kettneris. 2016 m., kai jis mirė, prodiuserė gavo prieigą prie jų.
ANDREAS VEIELIUI, kaip teigia apžvalgininkai ir istorikai, vis dėlto pavyko patvirtinti Riefenstahlio dalyvavimą nacių režimo nusikaltimuose – bet netiesiogiai. Ypač reikšmingi tapo du faktai.
Pirmasis, kai pradėjusi 1940 m. kurti vaidybinį filmą „Žemuma“ (baigė jį jau 1954 m.) jame ima interviu iš romų ir sinti tautų atstovų, kurie fiolme buvo statistais. Anot vienos tyrėjos, kurią Riefenstahl vėliau padavė į teismą, režisierė asmeniškai parinko šiuos statistus iš netoliese esančios koncentracijos stovyklos. Po filmavimo, Aušvico dujų kamerose žuvo 100 žmonių, nors Riefenstahl ne kartą teigė, kad visi statistai išgyveno karą.
Antrasis epizodas įvyko Lenkijos Konsko mieste 1939 m., kur, kaip įsitikinęs filmo autorius Andreas, Riefenstahl tapo masinių žydų žudynių liudininke. Apie tuos įvykius liudija archyve rastas vieno iš pareigūnų laiškas buvusiam tuometiniam Lenos vyrui, SA majorui Petrui Jacobui. Laiško autorius cituoja kariuomenės ataskaitą, pagal kurią Riefenstahl, „tikriausiai prieš filmuodamas sceną turgaus aikštėje“, reikalavo, kad žydai, kurie ten kasė griovį, būtų išvežti iš filmavimo vietos. Laiške sakoma, kad kariuomenė tai priėmė kaip įsakymą „atsikratyti žydų“. „Šios pastabos įtakoje… kai kurie Lenkijos žydai bandė pabėgti, ir pasipylė šūviai“, – cituojamas laiškas praėjusių metų dokumentiniame filme.
Pasak direktorės, Riefenstahl bandė išvalyti jos archyvus, tačiau juose vis tiek liko kaltinančių įkalčių. Visų pirma, Veiel pažymi, kad ji parašė žavingą laišką Hitleriui, tapusi jo gerbėja po vieno iš jo mitingų 1932 m. „Deadline“ cituoja šio laiško ištrauką, kuri taip pat cituojama filme: „[Mitinge] pajutau, kaip užplūdo karštis. Mane tarsi pakliuvo magnetinis laukas“.
Šie ir daug daug kitų svarbių istorijai faktų atskleidžiama filme, kuris sukels įvairiausių jausmų žiūrovui, nes atsiskleis per įvairiausius interviu Lenos Riefenstahl charakteris.
Filme Hitlerio režisiere vadinta senyva, bet labai jau kreipianti dėmesį į savo išvaizdą filmuojant (yra iškalbinga scena jos gražinimosi) pabrėžiama, jog ji „lengvai išsisuko“ – faktiškai teismo nuosprendžiu jai tik buvo uždrausta eiti atsakingas pareigas valstybės institucijose.
Pasak režisieriaus, atvykusio pristatyti savo filmą į „Kino pavasarį“, Lena Riefestahl gynėsi ir stengės plauti „mundurą“ nesakydama tiesos, keldama bylas teismuose, kas ją įvardijuodavo nepalankiai. Ji teigė, kad bene 4 metųs po karo kalėjo kalėjime, o iš tiesų tik kelias savaites buvo arešto situacijoje lengvomis sąlygomis, kai galėdavo net nueiti į parduotuvę ir pan. Iki 1952 m. ji pripažino, kad bendradarbiavo profeswinia prasme su naciai. Po to viską radikaliai neigė.
Rekomenduotinas pamatyti filmas. Taip kaip atrodo dideliame ekrane nuskaitmenintas iš senų juostų Hitleris, dar, manau, niekas taip ryškiai nerodė.
Likę seansai ir treileris: Riefenstahl - Kinopavasaris
Leonardo van Dijl „ŽIULI VIS TYLI“
Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Belgijos kiną įrašau į vieną eilę su geriausią kiną kuriančiomis šalimis – Lenkija, Rumunija, Sakartvelas, Iranas ir pan. Gana aukštai kino kritikų įvertintas ir šis 33-ų belgo Leonardo van Dijl ilgo metro debiutas. Buvo pristatytas Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programoje.
Nuo pat pradžių negali atitraukti akių aktore tapusios tenisininkės Tessa Van den Broeck žaidėjos klasės. Jokia profesionali aktorė nesugebėtų taip suvaidinti, kad yra žaidėja. Ir neprikibsi, kad žavi tenisininkė silpnai vaidina į psichologinį spaudimą patekusią merginą.
Koks yra siužetas tiksliai aprašyta festivalio svetainėje. Iš karto pristatoma, kokia tragedija įvyko teniso klube, kas gal būt susijęs su tragedija ir kokios problemos užgula Teniso akademijos jaunuosius narius. Filme taip ir nepasakoma, kaip neleistinai elgėsi treneris, tačiau neabejotinai kiekvieno žiūrovo galvoje tvinksi #metoo#. Atskleisiu, kad konkretybių ir nesužinosime.
Visą filmą regime gabiausios tenisininkės išgyvenimus. Ji galėtų nemažai pasakyti, bet … tyli. Manau, kad tik ši siužetinė linija filmui yra mažoka. Įtariu, jog tuo pasitenkino būtent todėl, kad pagrindiniai aktoriai yra ar tai sporto profesionalai, ar atsidavę mėgėjai. Gal pagalvojo, jog įmantresnis siužetas bus jiems ne pagal jėgas? O gal, tiesiog tik tą vienintelę liniją ir norėta atskleisti?
Man toks apsiribojimas netapo pliusu filmui. Nežiūrint to, filmo jautrumas, žmogiškumas ir natūralumas yra tikrai didelis pliusas renkantis ar žiūrėti filmą, ar ne…
Treileris ir seansai: Žiuli vis tyli - Kinopavasaris
Walter Salles „AŠ VIS DAR ČIA“
Programa „MEISTRAI“
Filmo istorija prasideda 1970 metais nerūpestingai, laimingai ir prabangiai gyvenančios prie pat jūros ir pliažo Rubens ir Eunice Paivų daugiavaikės šeimos. Berods, jie turi 5 vaikus. Gana banaliai rodomose jų kasdienybės džiaugsmuose (tokios pradžios dažnai būna gerais vėliau pasidarančiais filmais) nesakoma, kad vyras buvo Nacionalinio kongreso deputatas ir su šeima pasitraukė iš šalies įvykus 1964 m. kariniam perversmui. Vėliau grįžo. Matome, kad dabar dirba vadovaujančiu darbuotoju žiniasklaidoje.
Manau, trūkumas, kad filmo pradžioje, kaip ir būna tokiais atvejais, nepastebėjau, jog būtų užrašas „pagal tikrus faktus“. Tai „užkliuvo“, kai dramatiškai, intensyviai besivystantis veiksmas, finaliniame trečdalyje praranda tempą. Šeimynos gyvenimas perkeliamas per 25 metus, vėliau dar po 20 metų, nebesigaudai, kur vaikai, kur anūkai ar proanūkiai. Ir tik kai pačioje pabaigoje pateikiama informacija, jog pagrindinis personažas (mama, žmona Junis) miršta 2018 m., kentėdama nuo Alzheimerio ligos, tampa suprantams ir pateisinamas filmo persivertimas į saldoką melodramą.
Deja, šeimos gyvensenos idilija netikėtai baigiasi. Tas, pagrindinis filmo segmentas parodytas itin vaizdingai, iškalbingai ir natūraliai ir yra pagrindinis filmo sėkmės aspektas. Todėl nematau reikalo atskleisti kokia drama niekam nesitiki įvyksta šeimai. Filmas tikrai neįsigytas rodymui pasibaigus „Kino pavasaraiui“, todėl labai rekomenduoju apsilankyti likusiuose seansuose.
Laikui apraminus jausmus, emocijas ir liūdesį dėl įvykusios jau nebe dramos, o vėliau paaiškėjus – tragedijos Eunice Paiva tampa teisininke ir žmogaus teisių aktyviste, filmas visų pirma yra odė moterims kaip motinoms ir žmonoms. Tai istorija apie stiprią moterį, kuri išgyveno tą tragediją, siaubą dėl nežinomos ateities ir valdžios galios baimę bei materialinės gerovės praradimą. Ir visa tai ji patyrė išlaikydama savo kaip rūpestingos motinos funkcijas visiems savo vaikams ir kovodama už teisingumą.
Daugybė ir kitų apdovanojimų filmui bazuojasi dėl karinės diktatūros savivaliavimo ir beteisiškumo demaskavimo tikroviškumo. „Aš vis dar čia“ neturi tikslo sukelti žiūrovui pasipiktinimo audrą bei nepakančią nuotaiką valdžios atžvilgiu. Tai kontempliatyvus filmas, kuris dalijasi liūdesiu prisiminus praeities neteisybes ir siūlo nepamiršti praeities.
Treileris ir likę seansai:
https://kinopavasaris.lt/filmai/as-vis-dar-cia/
Peter Kerekes „ŽVAIGŽDĖS PRANAŠAUJA“
Programa KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Filmą galėtum įvairiausiai vertinti, bet kai matai, kad tai dokumentinis kinas, nustembi kokią šaunią istoriją žinomas penkiasdešimtmetis Čekijos kino režisierius užčiuopė ! Jau 2022 metų „Kino pavasaryje“ žavėjomės jo pagavia tema apie esamas ar besilaukiančias kūdikio motinos Odesos kalėjime („107 motinos“). Dar suspėtas iki karo šalyje sukurti filmas raiškiai ir jaudinančiai porino apie likimo paliestas moteris, kurių dalia auginti kūdikį kalėjime. Sukakus 3 metams, vaikas atimamas ir išsiunčiams į Vaikų namus.
Išties liūdna ankstesnio filmo kasdienybė kelia į pernykštį Kereso filmo visai kitokią, linksmą atmosferą.
Režisierius yra pasakojęs, jog visai nesiruošė filmui apie astrologiją, pranašystes ir kitokius parapsichologinius dalykus. Bet kai nuvyko pas italę neapoliete LUCIANĄ (tikras vardas panašėja į kokių nors karalių giminystę – Luciana de Leoni D’Asparedo), nuomonė staigiai pasikeitė. Jis susidūrė su tokia gyvenimiška įdomybę, kad filmas tiesiog prašėsi…
Luciana – išmani pranašautoja. Jos darbo vieta prie šiuolaikinio kompiuterio, turinčio specialią astrologinę programą, kurioje suvedami kliento duomenys ir nusibraižo pagal žvaigždžių ir kitokiš faktorių išsidėstymą, pranašystė ką reikia daryti GIMTADIENIO dieną, kad apsilankytų sėkmė. OO troškimai labai jau skirtingų klientų beveik tokie patys – kaip surasti žvaigždžių skirtą antrąją gyvenimo pusę.
Žinoma, kreipiasi daugiausia dailioji lytis. Ir Luciana brėžia kompiuteryje linijas gal pagal meridianus, gal pagal kitus duomenis ir paskiria, kur turi nuvykti klientas savo gimimo dieną ir ten sutiksiąs savo meilę. Ir sužinai žmogau, kad laimė tave aplankys, jei rytoj nuvyksi į … Beirutą! Ir atgimsi po nauju dangumi!
Juokingiausia, kad klientai su deramu rimtumu priima tas prognozes. Ekrane keistenybių pilni žmonės, kurie išties išsiruošia kelionėn!
Suprantama, visi mato, jog yra filmuojami. Tai kodėl šiek tiek nepavaidinus? Filmininkai nesislapsto, todėl laisvai siūlo laimės ieškovams pasipasakoti apie save, išdėstyti gyvenimo subtilybes bei lūkesčius. Luciana jaučiasi kaip profė ir aiškiai pozuoja ne vien klientui, bet ir kamerai. Įdomiausia, jog filmo trupė seka savo herojų į tuos dažnai egzotiškus kraštus ir paliudija, kaip ten jiems sekėsi.
Filmas išties linksmas ir keliantis nuotaiką. Liūdesys tik vienas – neprisimenu, kad iš Beiruto ar Taipėjaus astrologijos įtikėtojai būtų grįžę su antrąja puse…
Treileris ir seansai: https://kinopavasaris.lt/filmai/zvaigzdes-pranasauja/
Boris Lojkine „SULEIMANO ISTORIJA“
Programa „KRITIKŲ PASIRINKIMAS“
Filmo premjera įvyko Kanų k/f „Ypatingas žvilgsnis“ programoje, kur gavo Žiuri prizą ir šios programos geriausio aktoriaus apdovanojimą. Iki tol niekada nesifilmavęs ABOU SANGARE dar buvo apdovanotas kaip geriausias metų aktorius Europos kino akademijos rinkimuose ir Prancūzijos Cezario prizu. Ko daugiau norėti? Neprofesionalas galėjo tik dar Oskaru nustebinti…
„SULEIMANO ISTORIJA“ rodo iš paskutiniųjų „ariantį“ maisto išvežiotoją Suleimaną Paryžiaus vakaro gatvėse tam, kad surinktų reikiamą pinigų sumą ir gautų geidžiamus papildomus dokumentus, kurie praverstų jo tikslui – gauti laikiną gyvenimo ir darbo teisę Prancūzijoje. Prisipažinsiu, jo jautriai ekrane rodomos pastangos išgyventi pasiekiant tikslą, automatiškai mane nenunėšė į gailesčio ir palaikymo kryptimi.
Rodoma gausybė atvykėlių afrikiečių, o žinau, jog imigrantai sunkiai integruojasi į vietinę kultūrą, linkę gyventi savo susikurtuose getuose ir sudaro problemas tos pačios Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Vokietijos ir visų kitų šalių, kur dideli imigracijos skaičiai, visuomenėse. Todėl skeptiškai žiūriu į gailestingą atjautą, kaip tai rodo didi lenkų režisierė AGNIESZKA HOLLAND, pristačiusi ir šieme„Kino pavasaryje“ savo filmą „Žalioji siena“, kur akivaizdus tendencingumas neteisinių sienų kirtikų iš vienos pusės bei Lenkijos pareigūnų, iš kitos pateikimu žiūrovui. Maža to, jei tokie nabagai kaip Suleimanas (nors pavojingesni ne afrikiečiai, o atbėgėliai iš Artimųjų Rytų dėl religijos) užplūstų Lietuvą, būtų šakės. Jau vien dėl to, kad prieš 30 metų per metus gimdavo daugiau kaip 40 tūkst. naujagimių, pernai – mažiau nei 19 tūkst. !!! (Statistika pateikiama nuo 1 val.8 min. ).
Pliusas tik Suleimano atveju, kad gvinėjietis puikiai moka vietinę kalbą.
Atleiskite, kad papolitikavau, bet tik norėjau pasakyti, kad optimizmo dėl gelbėjimo mūsų šalyje iš kitų šalių atvykstančiųjų automatinės nuostatos neturiu. Tačiau rodomas nelaimėlis Suleimanas išties sujaudina net tokius, kaip aš. Visa pynė problemų, ir rimtų lydį jį. Netgi maisto dviračiu išvežioti negali, nes gi nelegalas. O tokius linkę išdūrinėti netgi atrodantys draugiškai kiti juodaodžiai. Tačiau žavi Suleimano pastangos kapstytis iš bėdų. Ir kai ateina diena laikyti prašymo laikinąjam gyvenimui pateikimui, filmo jausmingumas pasiekia epogėjų.
Filmas pribloškia važiavimo dviračiu vakaro Paryžiaus gatvėmis betarpiškumas. Pasirodo, kartu su Suleimanu ir jo maisto krepšiu, dviračius šalia jo mynė ir filmo operatorius, garso režisierius ir keli trupės nariai! Pasiekiamas nepakartojamas natūralaus važiavimo įspūdžio efektas!
Nesugebėję festivalio metu, pasistenkite filmą pamatyti papildomuose seansuose. Nesigailėsite!
Treileris ir seansai: Suleimano istorija - Kinopavasaris
Saulė Bliuvaitė „AKIPLĖŠA“
Trisdešimtmetė ilgo metro kino scenaristė ir režisierė kaunietė SAULĖ BLIUVAITĖ savo pirmuoju filmu pasiekė tai, ko iki šiol Lietuvos kinui nėra pavykę pasiekti – labai žinomame „A“ klasės Lokarno kino festivalyje laimėjo pagrindinį GERIAUSIO FILMO prizą „AUKSINIS LEOPARDAS“ ir susižėrė dar 3 prizus savo debiuto dieną – „Geriausias debiutinis vaidybinis filmas“, Ekumeninės ir Jaunosios žiuri prizus.
Taip, prestižinis Šveicarijos kino festivalis, nuo 1946 m. vykstantis rugpjūtį, nepriskiriamas prie 5 didžiausių kino festivalių, bet pasikartosiu – jis labai žinomas ir populiarus. Jame pirmąsias savo naujų filmų premjeras yra pristatę galybė žymiausių praeities ir dabarties kino kūrėjų. Jei kas norėtų, nesunkiai internete rastų jų išvardijimą. Ilgą laiką Lietuva turėjo „neetatinę atstovę“ festivalyje, aktorę BIRUTĘ MARCINKEVIČIŪTĘ, kuri kasmet aprašydavo, kokius geriausius filmus pamatė festivalyje. Reguliarūs įspūdžių iš festivalio aprašymai liovėsi, kai aktorė atrado savy ir teatro režisierės talentą. Susitrumpinusi save iki Birutės Mar ėmė statyti monospektaklius – pastaruoju metu neturime jos gerų aprašymų apie filmus iš Lokarno, tačiau džiaugiamės jos puikiaisiais monospektakliais.
Apie „AKIPLĖŠOS“ prizų reikalus kiek užtęsiau, bet dar faktas ir toks, jog nuo rugpjūčio filmas apkeliavo daugiau kaip 70 tarptautinių įvairiausios reikšmės kino festivalių. Būta daug egzotinių, betgi ir į juos reikia atsirinkti – ne bet ką priima. Pabuvojęs greičiausia visuose žemynuose (buvo Kandos, JAV, Brazilijos, Meksikos, Australijos, Indonezijos festivaliuose. Pagrindiniame Indijos kino festivalyje gavo pagrindinį prizą), filmas jau įtrauktas į Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Portugalijos, Nyderlandų, Meksikos, Indonezijos kino teatrų repertuarus!
Jei vienu sakiniu pasakyti, koks filmas „AKIPLĖŠA“, tai teigčiau, jog jis tarsi antras „PIETINIA KRONIKAS“ dilogijos tęsinys (jeigu tokia dilogija egzistuotų). Ogi koks Kronikas naratyvas pasakoti netenka – kovo viduryje filmas sumušė Nepriklausomos Lietuvos žiūrovų lankomumo rekordą (pralenkė, berods J. Camerono „Avatarą“), fiksuodamas pajamų rekordą – 2,7 mln. Eur. Jau girdėjau optimistinių balsų, kad „AKIPLĖŠA“ savo statistika pralenks „PIETINIA KRONIKAS“, nes pastarasis tokia gausa kvietimų į tarptautinius festivalius nepasižymėjo – reiškia „AKIPLĖŠA siužetiškai ir režisūriškai yra stipresnė. Abejoju tuo. Tokį tarptautinį ažiotažą „AKIPLĖŠAI“ dar ir lėmė, kad kūrybingai, išmaniai rodo visame pasaulyje aktualią temą – jaunų paauglių mergaičių siekį patekti į modelių pasaulį ir taip užsitikrinti garsią ir aprūpintą sau ateitį. Gi „PIETINIA KRONIKAS“ rodo Lietuvos (ar skirtų šveicarai, kieno sostinė yra Vilnius, kieno Ryga ir kokios tai šalys?) vieno iš regionų ar miesto kvartalų folklorą, gyvensenos aplinkybes prieš daugiau kaip 30 metų. Ar tema pati įdomiausia už Lietuvos ribų?. Taigi, šiauliečiai ir reiškėsi tik Lietuvoje…
Taigi „Akiplėša“ rodo maždaug antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio Vilniaus paribių arba aiškiau – pramoninių rajonų (filmuota Gariūnų ir Naujosios Vilnios dar likusiuose praeities reliktuose), kai 13-amečiai dar laisvalaikį leisdavo gatvėse, kiemuose, o ne mobiliųjų tel. ekranuose. Kad tai maždaug XXI a. pirmas dešimtmetis rodo, kad jau yra internetas, notebookai, keturračiai, ar „Chrisler Cruiser“ liekanos, kurios nei iš šio, nei iš to pamestos ant pievutės ir vaikai dūksta jame. (Aiškiai filmininkų darbelis, laužą gražiai padėti pievutėje). Žodžiu, nelabai seni retro laikai.
Žiūrovo dėmesys iškart kaustomas link susidraugavusių 13-mečių panelių iš neturtingų šeimų, Marijos ir Kristinos, siekiančių laimėti atranką modelių agentūroje. Vaikų šėliojime kiemuose išsiskiria maždaug devyneriu-dešimties metų lietuviukas, kuris, matyt, ne giminaitis prieš porą metų nuolat Prezidentūroje apsilankydavusiam berniukui. Mat rusiškai keikiasi kaip vežikas. Diskusijų „Kino pavasaryje“ metu man aiškino, kad visai nežinau jaunimo gatvėse elgsenos, todėl leksika ir kliūna. Na, tikrai, tokių draugų vaikystėje kaip ir neturėjau. Į tai atkreipiu dėmesį, nes filmo pabaigoje, kai vaikai ginčysis dėl savo metimų į krepšį varžybų taisyklių, tas berniukas jau bus visiškai užmiršęs keiksmažodžius. Ne, jis nepersiauklėjo – tiesiog režisūrinis neapsižiūrėjimas neišlaikant vienodumo. Dar galima ieškoti dėl režisierės nepatirties atsirandančių klaustukų, pvz. gan keistokai atrodė demonstruojančios savo nėštumą exmodelio įbridimas vandenin ir stovėjimas lyg garnio šalia besipliuškenančio keistame telkinyje jaunimo. Bet tai visiškai atleistinos smulkmenos, kokių patyrusio režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ tiesiog nepavyko pamatyti. Taip pat pastebėjau, kad MARIJOS luošumo beveik nesimato, kai ji yra tarp draugų, bet kai reikia pasirodyti modelių agentūroje, ji šlubčioja kaip reikiant. Ir visų kandidačių šauniame šokyje, Marijos visiškas negebėjimas įsilieti, per daug bado akis. Kaip besiektų agentūra užsidirbti iš merginų pinigų, tiek neįgalios merginos tikrai negalėtų ten būti… Patirtis užgyvenama, kaip sakoma…
Tačiau daug kas „AKIPOLĖŠOJE“ – nuostabu. Užtikrintas operatoriaus VYTAUTO KATKAUS darbas. Pvz. ko vertas jo filmavimas iš baseino spintelės vidaus, kai herojė ieško spintelėje savųjų džinsų! Labai vertinga, kad abiejų draugių apšnerkšta buitis taip koreliuoja su steriliu modelių agentūros vaizdu. Nekliūva filmo dialogai kaip nenatūralūs. Filmas išties gyvybingas, neturintis būdingo lietuviškam kinui lėtumo.
Daug prisideda antraeiliai aktoriai, ypač populiarusis TV ir teatro komikas GIEDRIUS SAVICKAS. Čia jis spindi rimtu meistriškumu ir juokina mus tikrai ne įprastu jam lėkštoku stiliumi. Ypač išraiškinga ir įsimenanti modelių agentūros vadovė, kurią įkūnija populiari aktorė iš buvusios teatro „cezario grupės“ kolektyvo VILMA RAUBAITĖ. Teatro primadona EGLĖ GABRĖNAITĖ turi kiek daugiau funkcinį vaidmenį. Deja, kamera nemeluoja – gali būti, jog didesnių vaidmenų kine jai nebus lemta ateityje įkūnyti.
Tačiau visas dėmesys koncentruojasi į abi drauges – šmaikščią, iniciatyvią Kristiną ir lėtapėdišką Mariją. Jų pastangos visomis jų įmanomomis ir suprantamomis priemonėmis „užsikabinti“ už modelio karjeros ne tik linksmina, bet gerokai ir jaudina. Gyvenimas turi savo kartybių.
Labai linkiu „AKIPLĖŠAI“ ne mažesnės sėkmės tėvynėje, kokia „užgriuvo“ „PIETINIA KRONIKAS“.
Treileris ir seansai: Akiplėša (SKN, GV) - Kinopavasaris
„KINO PAVASARIS“ skelbia, kad festivalyje apsilankė 130 000 žiūrovų – daugiausia istorijoje!
Papildomų seansų repertuiaras: https://kinopavasaris.lt/repertuaras/
Filmus galima žiūrėti ir namuose, jeigu turima **TELIA PLAY** platforma.